Ričardas Gavelis

„Vilniaus pokeris“


Kompozicija ir naratyvinė struktūra

Romaną sudaro keturios apimtimi nelygiaverčios dalys, kurios turi skirtingus pasakotojus (jų vardai nurodomi dalių paantraštėse, išskyrus paskutinės dalies pasakotoją, kuris pats save įvardija).

Dalies pavadinimas Pasakotojas Laikotarpis Puslapiai
JIE Vytautas Vargalys 197… m. spalio 8 d. 4–244
IŠ MARTRAŠČIO Martynas Poška 197… m. spalio 14–29 d. 246–326
TUTEIŠA Stefanija Monkevičiūtė 197… m. spalio 30 d. 329–371
VOX CANINA [Gediminas Riauba, po mirties persikūnijęs į šunį] [nuo Riaubos mirties  – iki šuns savižudybės] 373–398

Šie pasakojimai, viena vertus, tęsia ir papildo vieni kitus (pvz., paantraštėse nurodomos „pasakojimo-veiksmo“, konstruojamo kaip savotiškas kiekvieno iš veikėjų-pasakotojų vidinis monologas, datos sudaro chronologinę seką), kita vertus, neleidžia atkurti detalaus bei neprieštaringo siužeto, nes dažnai skirtingai aprašomi tie patys įvykiai (pvz., Gedimino Riaubos mirtis). Šie skirtumai nėra sąlygoti vien veikėjų-pasakotojų žiūros taško, taigi nėra interpretaciniai skirtumai, motyvuojami romane kuriamos „realybės“ ar veikėjų psichologijos. Ši alogiška konstrukcija tekste atlieka įvairias funkcijas, pavyzdžiui, kursto skaitytojo smalsumą (kuris taip ir nėra patenkinamas). Kita šio alogiškumo funkcija tekste – ji skatina atkreipti dėmesį į pačią pasakojimo struktūrą.

1990 m. balandžio 21 d. Literatūroje ir mene pasirodė Gavelio esė-autokomentaras pavadinimu „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“ , kuriame rašytojas paaiškina, kokį naratyvinį uždavinį jis sprendė šiame romane. Pasak Gavelio, seniai praėjo visažinio pasakotojo laikai, kai romano siūlomą pasaulio modelį konstravo rašytojo „aš žinau“. Taipogi rašytojui, pretenduojančiam į demiurgo vaidmenį, negelbsti modernistinis pasakojimo būdas, kurio pasaulio modelis remiasi nenuginčijamu „aš taip manau“. Neminėdamas Michailo Bachtino ar Fiodoro Dostojevskio, Gavelis iš esmės pasisakė už polifoninį romaną, kuriame yra daug pasakotojų ir kiekvienas turi savo tiesą. Rašytojas mini du tekstus, tapusius samprotavimų ir savų eksperimentų atspirties taškais ,– tai Williamo Faulknerio romanas „Triukšmas ir įniršis“ bei Riunoskė Akutagavos apsakymas „Tankmėje“ . Abu tekstai, anot Gavelio, žengia svarbų žingsnį link autoriaus-antidemiurgo sukūrimo. Pasak jo, svarbu: „parodyti kiekvieno ‘aš taip manau’ ir suvis nebekviesti į sceną demiurgo, nes jo nėra ir negali būti. Tai iš esmės paprasta: tereikia suvokti, kad pasaulyje įvykiai nevyksta ARBA taip, ARBA anaip, ARBA dar kitaip. Pasaulyje viskas vyksta IR taip, IR anaip, IR dar kitaip – visaip vienu metu. Ir negali būti jokio demiurgo, kuris tartų paskutinį neginčijamą žodį, padėtų paskutinį lemiamą tašką.“ Gavelio nuomone, Faulkneris vienas pirmųjų bandė sukurti tokį pasakojimą, tačiau jo romano pabaigoje demiurgas vis dėlto nugalėjo. Tuo tarpu Akutagava parašė nuoseklų ir tobulą tekstą, kuris, tačiau, nėra romanas. Taigi Gavelis Vilniaus pokeryje bandė žengti toliau už Faulknerį ir, vadovaujantis Akutagavos receptu, parašyti tokį romaną, kuris skelbtų demiurgo mirtį ir kurtų tokį pasaulio modelį, kuriame nėra vienos tiesos ir viskas vyksta ir vienaip, ir antraip, ir dar kitaip.

Šis naratyvinis Gavelio projektas be galo svarbus romano suvokimui, nors ir galima ginčytis, kiek iš tiesų Gaveliui pavyko jį realizuoti. Tik kai kurie romano įvykiai ir personažų biografijos detalės turi skirtingas versijas. Vilniaus, kuriam taikomos žiauraus ir beprasmio slibino, pasaulio subinės metaforos, persmelkiančios visus pasakojimus, plotmė yra gan vienareikšmiška. Romano demiurgas gal ir atsisako „žinoti“ viską apie savo veikėjus, tačiau jis neatsisako skelbti nuosprendžio Vilniui, „(pa)žinoti“ šitą miestą. Tokiu būdu, Gavelis kuria polifoninį siužetą, bet ne idėjų polifoniją, todėl Vilniaus pokeris labiau laikytinas teroristiniu išpuoliu prieš romano pasakotoją-demiurgą, bet ne jo palaidojimu.

 

Istorija

Romane pasakojama kelių tarpusavyje susijusių personažų tragiška istorija. Veiksmo vieta – sovietmečio stagnacijos metų Vilnius, veiksmo dabartis – 8 dešimtmetis, ruduo. Pagrindiniai šios istorijos veikėjai – Vytautas Vargalys, Lolita Banytė-Žilienė, Martynas Poška, Stefanija Monkevičiūtė, Gediminas Riauba. Visi jie tampa Vilniaus, įkūnijančio socialinį ir metafizinį pasaulio blogį, aukomis. Romano veiksmas aiškėja iš pagrindinių veikėjų vidinių monologų, visų, išskyrus Lolitą Banytę, kuri lieka Vilniaus paslapties įsikūnijimu ir kurios žiūros taško skaitytojas taip ir nesužino.

Romane kelios siužetinės linijos. Pirmoji ir bene svarbiausia – Vytauto Vargalio gyvenimo istorija, kurios „kulminacija“ – jo ir Lolitos Banytės-Žilienės meilė. Vytautas Vargalys gimė Užubalių kaimo sodyboje, Lietuvos patriotų šeimoje, jaunystėje buvo partizanas, išgyveno KGB tardymus ir lagerį, grįžo į Vilnių, buvo išgelbėtas nuo alkoholizmo savo pirmosios žmonos Irenos, kurią vėliau pastūmėjo link neištikimybės ir skyrybų. Visa tai mes sužinome iš analeptinių Vargalio ir kitų pasakotojų vidinių monologų fragmentų. Tuo metu, kai prasideda pasakojimas, Vargalys dirba Bibliotekoje, kuri romane neįvardijama, tačiau iš detaliai aprašomų, Vilniaus topografiją atitinkančių veikėjų maršrutų aišku, kad tai buvusi Respublikinė, o dabar Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Šioje bibliotekoje taip pat dirba Martynas Poška, Stefanija Monkevičiūtė ir Lolita Banytė. Nepaisant didelio metų skirtumo, socialinio „nesuderinamumo“ (Lolitos tėvas yra aukštą postą užimantis sovietinis funkcionierius) Vargalys ir Lolita tampa pora. Jie mylisi ir vaikščioja po Vilniaus senamiestį, tam tikrose gatvėse pasakodami tam tikrus savo gyvenimo epizodus, o jų meilės istorija pasibaigia Lolitos nužudymu, dėl kurio apkaltinamas Vytautas Vargalys. Skaitytojas supažindinamas su skirtingomis liudininkų versijomis, tačiau taip ir nesužino „tiesos“ – kas iš tikrųjų nužudė Lolitą ir sumaitojo jos kūną – ar Vargalys, ar Lolitos tėvas, ar kas kitas, galbūt, vis dėlto Vargalys, bet pačios Lolitos prašymu ir pan.

Vytautas Vargalys įkūnija paslaptingą, sykiu galingą (tiek kūnu, tiek protu) ir be galo kompleksuotą charakterį, kuris yra nepaprastai talentingas, bet visom prasmėm bevaisis, negalintis realizuoti savo sugebėjimų tarsi dėl to, kad gimė „visatos subinėje“. Visos jo ambicijos glūdi metafizinėje plotmėje – perprasti JUOS, vadovaujančius Vilniui ir pasauliui. JIE – anoniminė jėga, atsakinga ne tik už socialinį, bet ir viso žmogaus gyvenimo absurdą.

Gediminas Riauba, Vytauto Vargalio draugas, įkūnija lyg ir kitokį „gabaus lietuvio“ gyvenimo variantą: jis yra genialus matematikas, muzikantas, nepailstantis keliautojas. Kitaip negu Vytautui Vargaliui, jam pavyksta save realizuoti, išsilaisvinti iš „visatos subinės“ gniaužtų, tačiau galiausiai jis irgi, net ir po mirties, lieka pririštas prie Vilniaus, nes nori perprasti jo esmę, paslaptį, kuri taip ir lieka neatskleista, nes idėja, kad „negali būti galutinės tiesos“ – kertinis kuriamo pasaulio modelio akmuo. Paskutinis pasakotojas – Gediminas-šuo turi pomirtinę perspektyvą ir labiausiai pretenduoja į visažinio pasakotojo vietą. Tokią jo poziciją sutvirtina ir tai, kad kitų pasakotojų vidiniai monologai apima dieną ar kelias dienas, tuo tarpu Gedimino-šuns pasakojimas apima žymiai ilgesnį laikotarpį. Iki pat paskutinio romano sakinio skaitytojas vis dar gali tikėtis, kad paskutinis pasakotojas atskleis galutinę tiesą, tačiau paryškintas finalinis romano sakinys sumaišo visas „kortas“, skatina nepasitikėjimą ir šiuo pasakotoju: ŠUNYS NESKIRIA SAPNŲ NUO REALYBĖS.

Jeigu Vytautas Vargalys dar jaunystėje susidūrė su sovietine santvarka ir visam gyvenimui liko sužalotas, o Gediminas Riauba sugebėjo išsaugoti vidinę nepriklausomybę ir realizuotis nepalankiomis socialinėmis aplinkybėmis, „nesusitepdamas“ kompromisais su savo sąžine, tai Martynas Poška pasireiškia santvarkos atžvilgiu dar kitaip: kadaise nuoširdžiai kovojęs už sistemos patobulinimą, jis galiausiai susitaikė ir prisitaikė, yra žmogus be didelių ambicijų ir pats save laiko eiliniu, nors ir mąstančiu žmogumi. Martynas irgi žūsta – neaišku, tampa piktybinio Vilniaus transporto ar organizuoto “nalaimingo atsitikimo” auka.

Visi šie trys veikėjai, kurie įkūnija skirtingus vyro-lietuvio tipus tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis, atsiskleidžia ir santykiuose su moterimis. Neatsitiktinai visi jie artimai bendrauja tiek su Lolita, tie su Stefanija.

Lolitos vardas, kaip ir Vladimirui Nabokovui, kuriuo Gavelis neabejotinai seka, svarbus nuoroda į Lilit – pirmąją Adomo žmoną, tapusią demonu, kuris žudo vaikus ir tyčiojasi iš vyrų. Martyno Poškos pasakojime ji kalta dėl Gedimino Riaubos mirties. Stefanijos pasakojime ji išsityčioja iš Vargalio, netekusio savo vyriškosios galios. Lolita įkūnija „žiaurųjį moteriškumą“, moterį-meilužę, grožį, kuris neišgelbės pasaulio, bet jį pražudys. Tuo tarpu Stefanija Monkevičiūtė įkūnija „gailestingąjį moteriškumą“, moterį-motiną, priimančią visus, „kaip žemė“ (tai jos pačios palyginimas). Pagal savo prigimtį ji turėtų gimdyti vaikus, tačiau atsisako nešioti ir gimdyti Vargalio vaiką. Atvykusi į Vilnių ji nerealizuoja savo prigimties, save išdalina meilužiams, ir, galiausia, išprievartauta Martyno Poškos sūnaus, ciniško komjaunuolio, ir jo sėbrų, Stefanija palieka Vilnių. Mirus Riaubai, Vargaliui ir Poškai, šie (kom)jaunuoliai, įkūnijantys pačią santvarką, paveldi miestą bei jo ateitį. (Stefanijos istorija išsamiai aptariama Dalios Cidzikaitės straipsnyje .)