54 (VV). „Turbūt dar visai anksti, bet Vilnius tuščias. Vilnius kasdien vis tuštesnis – juo tuštesnis, juo didesnė gatvėse spūstis. Apmiręs miestas, o viršum jo kybo nuolankios, šleikščios baimės rūkas. Vilnius, kurį myliu, Vilnius, kuris esu aš pats, palaidotas tarsi Pompėja po lava, tarsi Atlantida po vandenimis. O mudu su Lolita esam šešėliai: gyvieji vilniečiai, ta skruzdžių minia, drumzlina upė, neklajoja vakaro gatvėmis, nešneka taip, kaip mes.“
55 (VV). Pilkas Vilniaus oras. „Jis dvelkia puvėsiais. Keikviena vakarinio Vilniaus gatvė atrodo tarsi siauras kelias per neregimą pelkę. Jei paeitum keletą žingsnių į šalį – iškart pajustum salsvą liūno alsavimą, ramų puvėsių kvapą.“
58 (VV). „Rūko beveik neliko, matau gatves, aikštę ir patį svarbiausią dalyką – kalną ir Gedimino pilį. Čia kunigaikščiui Gediminui sapne kaukė Geležinis Vilkas, žadėjo piliai didžią ateitį. Dabar pats Vilnius yra sapno miestas, miestas vaiduoklis. Tarp vaikščiojančių gatvėmis beveidžių žmogystų kur kas gyvesni rodosi esą gerieji Vilniaus numirėliai, senieji ir visai nauji – jau pokariniai: paskutinieji lietuviški stumbrai. Nebeaišku, kas yra sapnas – senovės miestas ar nūdienis Vilnius. Neišvengiamai reali tik senoji pilis naujajam mieste: vienišas bokštas, išniręs iš apžėlusių kalno šlaitų – Vilniaus falinis simbolis. Jis išduoda visas paslaptis. Simbolinis Vilniaus phallos: trumpas, bukas ir bejėgis. Seniai nebegalįs sudirgti pseudogalybės organas. Raudonas triaukštis bokštas, falinis NIEKAS, begėdiškai rodomas visiems, Vilniaus bejėgiškumo įvaizdis. Iškastruoto miesto, iškastruotos Lietuvos didysis ženklas, kemšamas į visus atvirukus, visus fotoalbumus, visus turistinius prospektus. Iškrypėliškos begėdystės ženklas: savo negalią derėtų slėpti, neprisipažinti, bent apsimesti dar šį tą sugebant. Bet miestas jau seniai prarado viską – net savigarbą. Čia liko tik melas, absurdas ir baimė.“
76-77 (VV). „Kartais ir pats panoriu daryti bet ką, nes jaučiuosi pagautas, įvarytas į bergždžiai besisukantį ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Negelbsti nė tai, kad tasai gyvenimo ratas ar labirintas yra gyvas. Keista gyvastis tvinksi po grindinio akmenimis, be garso gaudžia senų namų sienose. Pilkšvi namai tyliai murma užkeikimus, bažnyčios šnabždasi tarpusavy lotyniškai, kad niekas nesuprastų. Jos egzistuoja atskirtos nuo rytinio miesto šurmulio, joms čia nėra kas veikia. Rodos, tuoj lėtai lėtai, sunkiai pakils į orą ir nusklęs kažkur, kur joms bus geriau, ten ir man būtų geriau. Kur? Nežinau tokios vietos, žinau tik kryptį: kuo toliau nuo čia, kuo toliau nuo mirusio Vilniaus. Vilnius seniai miręs: nebeliko ridenamų grindiniu statinių dundesio, parduotuvėlių iškabų margumyno, slaptingo siaurų gatvelių raizginio. Neliko lietuvių kvartalų ir žydų kvartalų – spalvingų miestelių mieste. Neliko Vilniaus veido, visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių, eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų. Žiūriu, plačiai pravėręs akis, bet nieko daugiau negaliu įžvelgti. Jokių slaptų ženklų, jokios gilesnės prasmės, tėra vienodas begalinis sapnas, kurį esi priverstas sapnuoti prieš savo valią. Iškvėšusio režisieriaus statytas besielis spektaklis: slaptingose senų fasadų dekoracijose vyksta nykiausia pasauly buitinė pseudodrama. Siužetas žinomas iš anksto, nieko netikėto negali įvykti – nebent pačios dekoracijos ūmai prabiltų gūdžiais balsais: jos čia gyviausios. Namų sienose plaka Vilniaus širdis, vien jos čia turi dvasią. Gatvės krypsta link tingiai dunksančios kalvos, o ant jos, tarsi impotento slogutyje, niauriai stirkso trumpas ir bukas pilies bokšto falas, vilniečių laimintojas, visuotinės negalios simbolis. Viskas, visui viskas čia yra sapnas. Itališko renesanso namai, sakytum, atkelti tiesiai iš Bolonijos ar Padujos, smaigantys dangų įmantrūs bažnyčių bokštai, o tarp jų – beveidė iškvėšusio spektaklio statistų minia. Šitaip negali būti, Dievas ar Šėtonas čia kažką pripainiojo. Arba šitos žmogystos per klaidą atsidūrė ne tam mieste, arba jos yra savo vietoje, bet namai, bažnyčios ir gilios senovės kvapas pasiklydo. Vilnius – tai miestas šmėkla, miestas haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti – jis pats yra sapnas arba vaizduotės tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas. Čia netikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo ar saugumo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti. Prahoje ar Lisabonoje senovė tvyro greta nūdienės bedvasybės. Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybės, ir nūdienės katalepsijos vieta. Vilnius – tai daugybė miestų, suklotų vienas ant kito. Archeologiniais sluoksniais čia sugulė ne tik žemė – ir laikas, ir oras, ir kalba. Toje pat vietoje glūdi ir virsta vienas kitu Rytų ir Vakarų kultūros sluoksniai. Vilnius – tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia. Čia susidūrė ir susimaišė visui viskas. Vilnius – tai milžiniškas kokteilis, suplaktas bepročių rūko dievų. Jei miestas galėtų egzistuoti vienišas, be žmonių, Vilnius būtų visų miestų Miestas. Bet miesto dvasią išreiškia žmonės, o jei bandai suprasti, ką reiškia žmogystos Vilniaus gatvėse, ką reiškia tasai marazmiškas spektaklis, kuriame ir pats vaidini, iškart suvoki, jog sapnuoji.“
95 (VV). „Praklaidžiojau šlapiomis gatvėmis visą naktį. Sukau ratus po žalsvą Vilnių, prakeiktą miestą šmėklą, miestą haliucinaciją, kuris baigė čiulpti iš manęs paskutiniuosius dvasios syvus. Nežinau, kas aš buvau tą naktį. Buvau ir beprotis, ir genijus, lavonas ir naujagimis, negyvas daiktas ir įsikūnijus siela, nerandanti jokio kelio. Man buvo baisu, nepažinau gatvių, nepažinau savojo miesto. Užkalbintas nebūčiau pasakęs, kur esu. Keliskart baladojausi į Gedimino duris, tačiau už jų tebuvo tuštuma ir tyla. Artimiausioj ateity manęs laukė rusų cerkvė, šiaudaplaukis vyriškis ir lemtingasis atradimas.“
96 (VV). „Bet kodėl Jų globaline irštva tapo vis dėlto Vilnius? Tai vienas sudėtingiausių klausimų. / Atsakymo paieškoms turiu tik vieną menkutę nuorodą. Tadeušas Konvickis, toks lenkų rašytojas, jaunystę praleido atplėštam nuo Lietuvos Vilniuje. Užklaustas, kaip aprašinėja Vilnių, jame nebuvodamas, atsakė: man ir nereikia ten lankytis, Vilnių galima rasti visur – aš mačiau ištisus Vilniaus kvartalus Amsterdame ir San Franciske: Vilniaus gatves, namus ir žmones. / Tame atsakyme slypi kažkas didžiai esminga: Vilnius yra visur. Kiekviename tikrame mieste gali aptikti Vilniaus namus, gatves ir žmones. Bet svarbiausiojo dalyko nežino nei vargšas naivuolis Konvickis, nei kiti vargšai naivuoliai: tai vis Jų rezidencijos. Įsikūrę kokiam mieste, Jie greit suteikia ištisiems kvartalams vilnietišką pavidalą. Tokiame San Francisko ar Amsterdamo kvartale reikia iškart dairytis Jų. / Bet kodėl vis dėlto Vilnius? // Neįmanoma suprasti, kas yra Vilnius. Vilniumi gali vien tikėti arba netikėti. Tikėti sunku, žinau, jog tai labai sunku. Net aš tarpais nepajėgiu suvokti, kad tasai barakinės betono dėžių geometrijos vadovėlis, tasai džeržgiantis, springstantis dūmais konclageris ir yra manasis Vilnius. Kad tos be prasmės klajojančios šmėklos, nesuvokiančios, kad jų dvasios likučius supa spygliuotos vielos, ir yra vilniečiai. Ne kiekvienas įžvelgs po nykiais apdarais tikrąjį kūną, ne kiekvienas patikės Vilniumi. Aš privalau juo tikėti, nes jis dovanojo man Lolitą.“
97-98 (VV). „Paklaikęs Vilnius noriai gimdo fantazijas…“
106 (VV). „Žiūri į mane didelėm rudom akim (berods nejučia pasakiau Jie: visai prarandu budrumą), bet dar priekaištingiau į mane žvelgia Vilnius. Juk smerkdamas kitus, galiausiai pasmerksiu ir jį. Už ką? Verčiau prisiminti kurią nors iš savo maldų. Dieve, duok man kantrybės ir atlaidumo, idant galėčiau visus suprasti ir visiems atleisti. Neleisk man pamiršti, kad jie irgi kenčia. Visad primink manąjį tikslą, tūkstantįkart didesnį už mane patį, idant savęs nepaisyčiau. Atimk iš manęs pyktį ir panieką, duok man proto, kad visada skirčiau aukas nuo budelių.“
110-112 (VV). „Už lango tyso purvinas sujauktas Vilnius: naujas miestas, užgriuvęs ant senojo miesto.“
„Vėl ir vėl Vilnius: senieji namai, susigūžę, bandantys sulįst po žeme, ir įžūliai stirksantys naujieji daugiaaukščiai. Anieji išsigandę, jiems čia ne vieta, jų vieta Bolonijoj, Padujoj ar Prahoj. Bažnyčios prilenkė bokštus prie žemės – joms baugu, kad jos tokios skirtingos. Jau nebaugina jokie sekliai… Visi jie tapo įprasta peizažo dalimi. Tolydžio siurbiamo, kanuojamo žmogaus kasdienybė.“
„Jų heraldinis ženklas – tarakonai žalsvame pelėsių fone, mylimo nekenčiamo Vilniaus fone – su visais jo garsais ir kvapais, kurie manęs niekad neapleidžia. Jis tarsi mylima moteris, kurios kūną baigia ėsti sifilis ir raupsai. Tačiau ją vis vien myli, toji meilė amžina, nors iš kūno teliko griuvenos, puvėsiai, dvokiančios žaizdos. Glostai dvokiančias votis, nardini rankas į pūlius, o regi senąjį dievišką kūną. Meilė neblėsta, tik stiprėja, myli net žaizdas, nes žinai, kokia toji moteris (tasai miestas) kitados buvo, galėtų būti. Turėtų būti.“
„Negali sakyti, kad Vilnių smaugtų tuštumą. Jis pilnas, tai pilna tuštuma, baisiausia tuštumos forma. Gryna tuštuma yra idealas, dievybės rūšis. Jiems nerūpi ištuštinti, Jiems reikia tik išsunkti, išpreparuoti svarbiausia ir prikimšti laisvą vietą surogatų. Tik taip galima sukurti naują konglomeratą: tarytum miestą, kanukmiestį“.
„Kanukmiestis slegia mane, Vilnius įkyriai kartoja patsai save: savo garsus ir kvapus, žmones ir gyvulius. Veidai vienodi, taip retai tepasitaiko koks įdomesnis. Nors šit, vienas tikrai įsidėmėtinas: sulysęs, apšepęs veidelis, nors žmogutis išsipustęs lyg į paradą: ant kaklo net parišta peteliškė raudonais žirniukais. Jau esu matęs jį, galbūt daug sykių matęs. Jis tarsi Vilniaus vaiduoklis – nedidukas žydelis, toks žydiškas, kad net baisu. Vilnietiškai žydiškas: ne bankininkas, ne gudriaakis sukčius, o smulkus verslininkas ar amatininkas, tačiau sklidinas archaiškos žydiškos išminties, galįs valandų valandom cituoti toras, kabalą ar chasidų mokymą. Nustebęs sustoju, o jis lyg niekur nieko nukrypuoja toliau, lengvai pakyla girgždančiais metaliniais laiptais, o po mirksnio jau balansuoja stogo atbraila, džiugiai moja man iš viršaus. / Aš nebesistebiu. Vilniuje viskas įmanoma. Pabrėžiu: čia imanoma visui viskas. Galbūt čia patsai Ahasferas, atkeliavęs iš laiklaikių glūdumos ar iš Šagalo paveikslo. apšiuręs senųjų Vilniaus laikrodininkų palikuonis . Sudilusioje, nugrotoje Vilniaus pokalbių plokštelėje, deja, neišgirsi nė žodžio apie Juos . Bet visi rečitatyviniai gatvių monologai, visi anekdotai, šnabždami rūkymo kambariuose, kartoja vis tą patį, net dantis užgelia: nepritekliai, valdžios kvailybė, visuotinio melo karalija.
122-123 (VV). Lietuva pražuvo tada, kai įsileido pirmuosius penkis rusų kareivius, kada Vilnius nesavanaudiško tautų tėvo Stalino dėka įvažiavo į Lietuvą kaip milžiniškas Trojos arklys. / Vilnius, vėl Vilnius!
156 (VV). Jie suniokojo net Karosą! Jo nepriveikė nei Osvencimas, nei mūsų zonos viršininkas, tačiau pribaigė ramus, bedvasis Vilniaus žvilgsnis.
167 (VV). „Stojo neįmanomai drėgnas metas, geltoni ir raudoni miesto troleibusai ropinėjo gatvėmis pusakliai, užrasojusiais stiklais. Net jų pratisas dirglus dūzgesys prikimo. Vilniečiai siautėsi į lietpalčius ir gūžėsi, bet drėgnos miesto rankos vis vien prasibraudavo kur norėdamos. Matyte mačiau, kad kiekvienas praeivis kiūtina, suspaustas drėgnų, gličių pirštų. Visas Vilnius kosėjo ir čiaudėjo. Skyriaus moterys atrodė kaip nušiurusios vištos.“
169 (VV). „Perdrėkusio, rūkų išėsto Vilniaus gyventojams tereikia duonos ir mėsos, minkštų baldų ir nesunkaus darbo, kai kuriems dar paverkšlenimo dėl žūstančios Lietuvos – vien paverkšlenimo, šiukštu nė piršto nepajudinant. Vilnius visai teisėtai nori pasmaugti mane, ramybės trikdytoją. Magėjo padegti biblioteką, padegti visą Vilnių, visą pasaulį. dėl ko šitam Dievo prakeiktam mieste verta kautis?“
186 (VV). „Apčiuopiau, pajutau glitų Vilniaus aštuonkojį, Vilniaus bazilisko žudančių akių žybsėjimą, tačiau nepajėgiau suvokti jo prasmės. Mačiau, ką Jie daro, mačiau klaikias Jų veiklos pasėkas, bet vis nesuvokiau – kam visa tai.“
187 (VV). „visa, kas išgelbės žmogų nuo kosminės medūzos, nuo bespalvių Vilniaus bazilisko čiuptuvų, kurie slapčia raizgo tave, mane, aną žaliaakę gražuolę, šlubą katiną purviname kieme, mus visus.“
195 (VV). „Vilniuje viskas įmanoma“
203 (VV). „Jutau, kaip Jie persmelkė viską, it virusai įsibrovė į visų mūsų smegenis, supančiojo net patį Vilnių. Jis stūksojo už langų, supo mane iš visų pusių, praradęs jėgas, netekęs bet kokios valios priešintis, atsisakęs visko – net judėjimo, net paties laiko. Savo sielos, kuri viską varo ir judina. Tasai sustingęs mirksnis kažką man priminė – gal piktą pasaką, gal sapną, gal viziją ar košmarą. Truko neilgai, staiga viskas vėl pajudėjo. Netgi dabar netikėjau jutimais, tikinau save, jog niekas neįvyko, žiūrėjau į lėtai kylančią iš krėslo Lolitą, dingstantį iš akių purviną Vilniaus karvelį, jusdamas burnoje aitrų kartėlį. Jie apraizgė viską. Pasislėpti buvo neįmanoma.“
207-209 (VV). „Gedis daug klajojo po pasaulį, bet vis grįždavo prie nušiurusio, vočių apnikto Geležinio Vilko. Matyt, tik Vilniuje galima atskleisti didžiąsias paslaptis. Mieste, jėga paverstame provincijos provincija, mieste ant ribos tarp Rusijos ir Vakarų Europos, įsiurbusiame ir vienokią, ir kitokią dvasią, Tik Vilniuje, tolimiausiame katalikybės bastione, daugiagalvio daugiakalbio slibino, slogaus bazilisko, užmaršties rūko mieste. / O dar – slaptingos upės mieste. / Gediminas mėgo sėdėti ant Neries kranto ir be žodžių šnekėti su drumzlina tėkme. Miestą įvardina jo upė, mėgo sakyti, ji atplukdo miestui slaptą žinią ir nuplauna dvasios purvus. Dabar aš irgi dažnai sėdžiu pakrantėje ir be tikslo spoksau į šlapius krūmus. Pagirioti Vilniaus meškeriotojai siūlo man mazutu dvokiančias žuvis. Gediminas teisus: šita upė tikrai sugeria slapčia pasakytus žodžius, nuplukdo juos šalin, o paskui nelauktai atneša iš nežinios. / – Pažvelk į Nerį, – sakydavo Gedis. – Pasauly yra mirusiųjų upės ir užmaršties upės. Istorijos upės ir visų upių upė… O Neris yra atminties upė. Ja teka mūsų pralietas kraujas, mūsų prarasta atmintis… / Gerai įsiklausęs, panery gali išgirsti visų pražuvusių lietuvių vardus. Ir tų, kurie krito nuo kryžiuočių rankos prieš šešis šimtus metų, ir tų, kuriuos rusai prieš trisdešimt metų vežė į Sibirą. Tik čia beišliko Vilniaus metraštis… Dievai žino, ką jis pranešė Gediminui. Dievai žino, ką Gedis norėjo išgroti savo „Neries bliuzais“, kurie anaiptol nebuvo bliuzai.
Man labai stinga Gedimino. Jo stinga net pačiam Vilniui, tam amžinam trečiajam, apie kurį Gedis kitados kalbėdavo: / – Vilniuje niekaip nepabūsi dviese. Jei sėdi su draugu ar su moterim, Vilnius būtinai prisigretins kaip keistas trečiasis. Nuo Vilniaus niekur nepabėgsi. Nėra pasauly kito tokio miesto… Šitą jausmą gerai žino Amerikos negrai. Jų Vilnius, tas trečiasis, vadinasi Bliuzas. Ne daina, ne muzika… nežinau… nuotaika, Dievas, plevenantis ore… Žodžiu – Bliuzas… Vienas Harlemo senis man taip ir pasakė: kada šneka kitas senas negras, o aš klausau, mes nesam dviese, visad yra trečiasis, o jo vardas – Bliuzas… O mūsų bliuzas vadinasi Vilnius. Siaubingasis mylimasis Vilnius. / Purvinas, apsiblausęs Vilnius, kuriame kas rytą keli ir galvoji, kad vakar jame negulei. Kuriame guli į patalą, galvodamas, kad rytoj čia nebekelsi. Bedvasis bliuzas, iš kurio beliko ritmas ir melodija, net blue notes nebeskamba, nes muzika beviltiškai prarado dvasią. Bliuzas be sielos visad kelia siaubą – tarsi nubudęs numirėlis. Gediminas – mirusi Vilniaus bliuzo siela.“
209-212 (VV). „Suskilinėjusi seno namo siena būtinai slepia jų hieroglifą, galbūt, užklojęs tų įskilimų brėžinį ant Vilniaus žemėlapio, pamatytum slaptus Jų kelius. Bet svarbiausia yra upė. / Upė visų svarbiausia. Upė – vienintelė vieta, kur mano žinios gali išlikti. Įteigiau Neriai šimtus savo maldų, dažniausiai naktį. Upės srovė išgelbėjo mane nuo nepakeliamos žinojimo naštos. Neris yra Vilniaus ausis, ji mane išgirdo. Neris atplūsta iš nežinios, iš amžių glūdumos – taip, kaip atplūdo Jie. Atminties genai irgi slypi Neries tėkmėje, čia srūva ir žuvusios tautos, ir mirties fabrikai, ir raganų medžioklės. Ties pirmuoju Žirmūnų vingiu yra nedidelis kranto lopas, nusėtas įvairiaspalviais akmenim. Čia kiekvienas akmenėlis turi savo prasmę. Du milžiniški rieduliai – tai du didieji genetikai, Hitleris ir Stalinas. Už akmenų sodo stypso sunykęs krūmas. Krūmo šakos mirusios, supuvę lapai kybo ant kreivų stagarų, Jie gali iškanuoti tik žmogų, nei upė, nei medis Jiems nepaklūsta. Futurologai neregi prieš akis tokio krūmo. Jie negyvena Vilniuje. Jie yra akliai
Kodėl kanukų metropolija įsikūrė kaip tik Vilniuje? Kodėl ne Bangkoke, Port o Prense ar bevardžiame Birmos gyvačių slėny? Negi Juos masina lėkšti Neries krantai, daugiaaukštės namų dėžutės, lėtai brendančios į srovę? Vilnius tikrai galėtų nusiskandinti, namai galėtų liūdna vora sulįsti į vandenį. Deja, Neris pernelyg sekli. / Galiu valandų valandas sėdėti ant jos kranto ties dvigubu sūkuriu prie Žirmūnų tilto. Tai viena klaikiausių Neries vietų. Neris – vienintelė vieta, kuri gali išsaugoti mano mintis. Jie negali išgerti upės. Tasai, kurs ateis po manęs, viską supras. Neris atplukdys jam mano atmintį. Neries tėkmėje suslėpiau viską, ką žinau. Neris – tai manoji enciklopedija, mano gyvenimo magnum opus. Heraklitas negalėjo dukart įbristi į tą pačią srovę. Jis neturėjo savo Neries. Neturėjo upės, kurios srovė amžina ir cikliška, kurioje teka ne vandenys, o mintys ir žodžiai, kurioje teka manasis riksmas. Mano riksmo sklidina visa upės srovė, jis išsilieja į jūrą. Jo dalelės ištykšta su keterų purslais į Australijos, Amerikos ar Afrikos krantus.“
216 (VV).„Ne, miestas šiandien neskamba – jau einu gatve, jau rūkau karčią cigaretę ir skaičiuoju suskretusius Vilniaus karvelius. Ir Vilniaus gatvės šiandien kanukiškos. Šviečia saulė, ji melsvai pilka, kaip cigaretės dūmai, kaip žvaigždė Mėtelė, kuri tuoj tėkšis į žemę ir pabirs tūkstančiais skeveldrų, užnuodys visas pavargusio Vilniaus gatves. O gal jau užnuodijo, kad aplink taip tuščia – tik per grindinį abejingai bidzena nusmurgęs šuo. Tikriausiai kitados jis buvo Geležinis Vilkas. ne, Vilnius dar nemirė, teberodo mėšlungio perkreiptą veidą“
222 (VV). „Tai Kovarskio liga, kuri sukelia Vilniaus sindromą“.
227-228 (VV). „visas Vilnius sustojo. Atsiduriau pačiame beribio slogučio centre. Mano realybei neprilygtų košmariškiausias sapnas. Geriau jau viskas sproginėtų ar liepsnotų, geriau jau Vilnių užlietų naujo tvano banga, užgriūtų kosminė katastrofa. Geriau jau visa kas aižėtų, lūžtų ir žlugtų, Bet aplink plyti miręs peizažas, miestą gaubia sprengianti tyla, o many plinta nenumaldomas siaubas. Kas dedasi, klausiu savęs. Jokių apokaliptinių ženklų, jokios kruvinos pašvaistės. Vilnius sustojo kasdieniškai ir abejingai. Bereikšmių veidų galerija sustingo, vidinis šaltis sukaustė Vilniaus žvėries sąnarius. Štai kaip atrodo tikrasis Nekropolis. Dvasios nekropolis.“
261-262 (MP). „Ne kasdien Vilniuje sudega garsus žmogus. O Žilys buvo tikrai pagarsėjęs. Vienintelis visam Vilniuj savo dirbtuvėje rengdavo nelegalias parodas, į kurias patekti svajojo kiekvienas. Galėjai bet kam pasakyti: ‘Vakar mačiau „Neringoj“ Žilį. Jis skelbė antrąjį Kristaus atėjimą’. Ir niekam nereikėjo aiškinti, kas yra Žilys ir kodėl jis ūmai persimetė į krikščionybę. Jis buvo etatinis Vilniaus pamokslininkas, išpažino visas religijas, neišpažindamas nė vienos – nebent meno religiją.“
„Rytas buvo stebuklingas. Saulė švelniai šildė, bet nekaitino. Visas miestas buvo džiugus ir valiūkiškas. Vilnius mėgsta šitaip nuteikti žmogų, kai spendžia jam klaikius spąstus. Vilnius primena budelį, kuris prieš egzekuciją vaišina nieko neįtariančią auką ledinukais.“
333-335 (SM). „Aš pasiųsta į Vilnių tirt šito miesto, savim ištirt, kaip bandymų triušis senis Vargalys liko čia ir skaitė paskaitas apie Vilniaus istoriją, žmonių prisigrūsdavo aibės, bet paskui jam uždraudė, nes visąlaik koneveikė lenkus, o juk tautų draugystė; draugaujam visi, kad net dūmai rūksta: rusai nekenčia lietuvių, lietuviai lenkų, visi sykiu niekina juodukus musulmonus, kur turguj pardavinėja nesezonines kriaušes, arbūzus ir granatus, rusai nekenčia dar neišvažiavusių žydų, bet smarkiausiai visi urmu nekenčia rusų, o aš pati nežinau, ko man nekęst: esu mišrūnė, tad viena mano dalis turėtų nekęst kitos: lenkiška dalis rusiškos, o lietuviška lenkiškos, bet nemoku taip tiksliai išsidalyt, nė nežinau, kas esu – tuteiša ir tiek, nors galvoju lietuviškai.“
346-347 (SM). „paskui visi pasakojo apie Vilnių, tas miestas man sapnavosi tarsi stebuklų šalis, kur sykiu gyvena žmonės, tigrai, katinai, blusos, drambliai, visi susikalba, bendrauja, verčiasi vieni kitais, o aplink skamba muzika, stiebiasi į dangų bokštai, linguoja neregėti rojaus augalai . Tikrąjį Vilnių radau kitokį, visai kitokį, bet ne mažiau stulbinantį, man rodės, kad Vilnius įeina į mano kūną kaip vyras, mano amžinasis vyras, nuo kurio pagimdysiu sūnų .“
356 (SM). „klajodamas po Vilnių, visai užsimiršti, Vilnius skatina svajas ir iššaukia vaiduoklius, jis tave užburia, nuneša į toliausius laikus, į kitus pasaulius“
357 (SM). „Taip ir nepatyriau, kas yra visas Vargalys, pažinau tik daugybę paskirų jo dalių. Jis buvo neperprantamas kaip pats Vilnius, šito miesto irgi nepajėgiu suprast, jis šaiposi iš mano pastangų: kasdien vis kitoks, neapčiuopiamas, neįvardijamas; Vargalys ir dabar lindi mano viduj, nepalieka manęs ramybėj, ką begalvočiau, iš esmės galvoju apie jį, ką besakyčiau, sakau vien jam, o svarbiausia – beveik tikiu, kad jis mane girdi.“
377 (GR). „Vilniaus gyvenimas – tai milžiniškas bepročių pokeris. Kiekvienas slepia savo kortas, didina ir didina statymą, maivosi ir vaiposi, manydamas apgauti kitus, o tikrųjų jo kortų niekas taip ir nesužino. Tai bepročių pokeris, jame nėra jokios logikos nei prasmės: čia pasuojama su keturiais tūzais ir keliama ligi begalybės be jokios figūros. Čia visi žaidžia vabank, bet niekas neišlošia to banko. Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas, niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis.“
378 (GR). „Klausau, kaip sunkiai švokšdamas kvėpuoja senis Vilnius. Miestai irgi serga, jų ligos panašios į žmonių ligas, juos kamuoja ir hipertonija, ir vėžys. Miestai irgi miršta baisiose kančiose. Bet dar baisiau, kai miestai pūva gyvi. Kai žmonės kapstosi dvokiuose dūlėsiuose, manydami, kad šitai ir yra gyvenimas. Žmogiškajame gyvenime manęs dažnai klausinėdavo, kodėl nelieku gyventi kokioje kitoje šalyje. Nė pats nežinojau priežasties. Reikėjo numirti, kad ją pagaliau suvokčiau. Mane kankinančiai domino – ir dabar domina – Vilniaus žmonės. Kitur tokių nerasi.“
„Indusai dažnai verčiasi Vilniaus medžiais. Kiti keliauja į Vilnių pelių, balandžių ir tarakonų pavidalu. Vilniuje knibždėte knibžda ateivių. Jie nori perprasti paslaptį.“
379 (GR). „Vilniuje apskritai negalioja jokia logika. Jame nerasi neginčijamų atsakymų, absoliučių tiesų. Vilnius yra neribotų galimybių miestas. Vilniečiai sėda prie stalo ir gauna kortas, iš kurių nesudėstysi jokios pokerio figūros. O lošti vis vien reikia. Jei supasuosi – persikelsi į bangladešų draugiją. Tik supasavus viskas palieka aišku. Bangladešas yra Bangladešas. Kartais aplankau juos didžiajame miesto sąvartyne už Fabijoniškių. Vienas senyvas žmogelis, praeitą žiemą lenktiniu peiliu nusipjovęs nušąlusius kojų pirštus, dažnai dėsto savo koncepciją, kuriai beveik pritariu.
– Vilnius – užburtas miestas, gerbiamas šunie, – mėgsta aiškinti jis. – Mudu šitai gerai žinom. Vilnius buvo etninė Lietuvos sostinė, paskui priklausė lenkinamai Lietuvai, paskui Rusijai, paskui Lenkijai, dabar priklauso rusinamai Lietuvai. Kur dar yra krašto sostinė, priklausiusi tam, anam, dešimtam, nebuvusi Lietuvos sudėty, net kai Lietuva buvo nepriklausoma? Ar galima įsivaizduoti Paryžių, priklausantį Ispanijai? Ne, Vilniui prilygsta nebent armėnų Araratas, kuris yra ne Armėnijoj. Tai irgi stebuklingas kalnas, ne veltui ant jo išsilaipino Nojus. O Vilnius trigubai stebuklingas. Mąstančiam žmogui jis atskleidžia dešimtgubų, dvidešimtgubų paslapčių. Todėl aš ir sėdžiu čia, šiukšlyne, mano mielas kolega.
380 (GR). „Bangladešai kapstosi po Fabijoniškių sąvartyną it nušiurę varnai. Tikrieji varnai irgi tankiai užskrenda. Esu įsitikinęs, kad tarp jų yra gausybė ateivių. Iš čia matyti veik visas Vilnius – tarsi milžiniškas sąvartyno tęsinys. Vilnius – išvirkščias miestas. Kiti miestai gimdo savo šiukšlynus, o šis sąvartynas slapčia gimdo patį Vilnių. Vilniaus vaizdas man atrodo lyg sapnas: lėtai vaikšto žmonės, lėtai rieda automobiliai, nėra jokių garsų, reikia smarkiai susikaupti, kad išgirstum neaiškų dūzgesį. Vytautas Vargalys dievino kaip tik tokį Vilnių, pranašavo, kad vienąsyk miestas išvis sustos. Mano sapnuose jis anaiptol nesustoja, tas tingus pasaulis ūmai sprogsta, iš tiesų sprogsta: visi žmonės plyšta, sutrūksta it pernokusios kriaušės, o iš plyšių laukan ima plūsti medūziški drebučiai, šlykštūs glitėsiai, karpuoti čiuptuvai, trykštantys nuodais, siekiantys nugriebti, apnarplioti viską, kas yra aplinkui. Stengiuosi bent dabar įlįsti į savo senų draugų vidų, išnarplioti klaidų jų kvapų labirintą. Jo centre kaip Minotauras tūno savargęs, sunykęs Vilniaus slibinas. Jis minta žmonių svajonėmis, troškimais ir kvapais.“
„Vytautas Vargalys jau gimė, persmelktas nelemtiems kvapo. Kur nors kitur būtų tapęs sporto genijumi, didžiu filosofu ar valstybės prezidentu. Jame ligšiol slypi visų tų galimybių kvapai, o kvapas niekuomet neapgauna. Tačiau jis susiejo savo gyvenimą su Vilniumi. O Vilnius negimdo pergalių – šitas miestas tegimdo beribę sloginančią nykumą arba ugninį pragarą. Žinau, kad siekiu išsiaiškinti per daug, tačiau noriu bent miręs suprasti, kaip žmonės įstengia gyventi Vilniaus gyvenimą, kodėl pasidavė slibinui, kokia jų pasaulio ašis. Deja, Vilniaus žmonės nekvepia savimeile. Jeigu ją turėtų, neleistų su savimi taip elgtis. Vilniaus nežinia nekvepia jokia viltimi, tai beviltiška nežinia. Vilniaus pasaulio ašis – tai neapykanta, baimė ir akla, juoda nežinia. Jokio pasaulio ratas negali suktis ant tokios ašies. Vilnius – nesisukantis, sustojęs pasaulio ratas.“
390 (GR). „Beveik supratau, ką daro slibinas su manuoju Vilniumi. // Vilniaus žmonės negali nemeluoti, nes meluoja patsai Vilnius. // Turbūt visi pasaulio miestai kartais meluoja. Jie nori pasirodyti dailesni, protingesni ar meilesni. Tai beveik nekaltas melas. Vilnius meluoja visą laiką – nuosekliai ir piktdžiugiškai. Vilnius trokšta apgauti, tai galbūt vienintelis jo egzistencinis tikslas. Jis meluoja žmonėmis, nes žmonės yra miesto žodžiai. Bet meluoja ir gatvėmis, namais, net savo praeitimi. // Ir šiandien netikiu naktiniu Vilniumi. Jis nori apsimesti, kad yra toks, kaip visuomet. Tai sumanus apsimetėlis. Jeigu ūmai pradingtų Onos bažnyčia arba Gedimino aikštė virstų pelke, visi šitai pastebėtų. Vilnius meluoja kur kas subtiliau, jo apgaules visuomet dengia migla. Jas gali perprasti vien mąstantis šuo. // Pirmiausia Vilnius apsimeluoja kvapais.“
394 (GR). „Vilniuje nebėra nieko realaus. Jo namai gali kisti, mainytis vietomis, pranykti, o paskui vėl atsirasti. Jo žmonės, rodos, gali būti keliuose vietose susyk, vienu metu elgstis keleriopai, prasimanyti sau ne tik ateitį, bet ir praeitį. Tai vis todėl, kad nei realios praeities, nei realios ateities jie neturi. Tai vis todėl, kad patsai miestas begėdiškai meluoja, tad išmokė meluoti ir savo gyventojus.“
398-399 (GR). „Vilnius nesiliauja vaidinęs pigią komediją. Nekenčiu to seno komedianto, kaip ir kiekvienas padorus šuo. Sušunėjusi uodėjų pora urzgia ir vizgina uodegas, nors jų neturi. Miestas ramiai bunda, žiovauja ir rąžosi lyg niekur nieko, nes šitam miestui niekas nėra svarbu. Jis neturi sielos, širdies vietoje jam tūno sušvinkęs tingus slibinas. // Aš likau visiškai vienas. Paskutinysis žmogus, siejąs mane su šiuo miestu, virto karveliu. Jis nepanoro išduoti man Vilniaus pokerio paslapties. Nė pats nepajuntu, kaip atsitupiu vidury prospekto ir užkaukiu. Man iš kairės stūkso saugumo rūmai, iš dešinės stirkso Lenino paminklas. O aš kaukiu it Geležinis Vilkas. Tik dabar supratau, jog ir esu Geležinis Vilkas. Naujojo Vilniaus šauklys. Tupiu pačiame miesto centre, iškėlęs snukį į dangų, ir skelbiu visam pasauliui žinią. Ir garsas apie Vilnių apskrieja toliausias šalis, skamba visur kaip manasis kauksmas.“