Vilniaus erdvė romane
Vilniaus pokeris tiesiog prašosi būti analizuojamas visų pirma kaip tekstas apie miestą. Romano kuriamas Vilnius jau interpretuotas miestovaizdžio įskaitomumo (legibility) aspektu , taip pat kaip miestas-kūnas , kaip originalus mitas apie miestą , tačiau dar nebuvo išsamiai nagrinėjamas jo santykis su realia Vilniaus topografija.
Tuo tarpu toks tyrimas leidžia pamatyti, kas būtent atsirenkama iš realaus miesto, kad taptų jo reprezentacija, autoriaus koncepciją patvirtinančiais argumentais, kas įsirašo į romano kuriamą pasaulio modelį. Toks žvilgsnis taip pat atskleidžia, kokios galimybės nėra išnaudojamos, kokie miesto topografijos ypatumai ignoruojami.
Gavelio Vilnius, kitaip nei realusis Vilnius, yra plokštumos miestas. Jo veikėjai nuolat juda Vilniaus senamiesčio arba į jį vedančiomis gatvėmis, bet niekada nemato bendresnių miesto vaizdų –panoramų. Tai atrodo dėsninga, jei atsižvelgiame į bendrą romano koncepciją. Panoramos skatina grožėtis ir apibendrinti, tuo tarpu Vilnius romane yra deformuotas blogio jėgų ir neperprantamas miestas. Tai sykiu uždara ir beribė (siaubo sapno) erdvė. Bene vienintelis žvilgsnis, nors kiek primenantis panoraminį, yra iš Fabijoniškių sąvartyno: „Iš čia matyti veik visas Vilnius – tarsi milžiniškas sąvartyno tęsinys. Vilnius – išvirkščias miestas. Kiti miestai gimdo savo šiukšlynus, o šis sąvartynas slapčia gimdo patį Vilnių.“ (380) Plokščias, savyje užsisklendęs, visam pasauliui atstovaujantis (kaip jo blogio sostinė) Vilnius yra tarsi miestas-gaublys, kurio neįmanoma pamatyti viso (t. y. perprasti jo „velniško pokerio“ esmės), kad ir kokį tašką erdvėje pasirinktum. Kita vertus, Gavelio herojui būdingas žvilgsnis “gilyn”, kuris kerta paviršiaus plokštumas – pastatų sienų, gatvės grindinio, upės paviršiaus, atrasdamas po paviršiais paslaptingas miesto esatis.
Ypatingos svarbos plokščiame mieste įgauna maršrutai, jie apibrėžia ir romano erdvės teritoriją. Kasdien į darbą iš Karoliniškių troleibusu keliauja Vytautas Vargalys, išlipa Žvėryne, eina per Žvėryno tiltą, vėliau Lenino (Gedimino) prospektu į Biblioteką. Kartą, einant link tilto, sustoja laikas, miestas sustingsta, ir Vargalys aplanko neužrakintus Vilniaus butus, savo kolegas Bibliotekoje, užklumpa pažįstamus ir nepažįstamus žmones įvairiomis pozomis ir įvairomis situacijomis.
Per pietų pertrauką arba po darbo Vargalys dažnai eina Prospektu Katedros link. „Vieną kartą“ ateina nuo Neries, pro Šv. Jokūbo bažnyčią, per Lenino aikštę, pro konservatoriją ir Saugumą, lipa į Tauro kalną, kurį vadina Pamėklių kalnu, atsiduria prie cerkvės Basanavičiaus gatvėje, kur jį ištinka nušvitimas: staiga jis suvokia, kad jo lemtis – aptikti ir perprasti JUOS.
Keletą kartų Vargalys atsiduria Klinikose, kai aplanko į avariją patekusį Gediminą Riaubą, arba užsuka į Kovarskio lavoninę.
Vienareikšmiškai negatyviai emociškai nuspalvinta visų veikėjų pasakojimuose yra Lenino (Lukiškių) aikštė su Lenino paminklu, „rodančiu“ į Saugumo rūmus. Miesto objektai aplink aikštę sudaro itin išraiškingą simbolinę kompoziciją (čia pat Šv. Jokūbo bažnyčia, Konservatorija, tardymo izoliatoriai ir numanomi Vilniaus požemiai), rodančią, kad miestas yra alogiškas ir svetimas pats sau.
Detaliausiai romane aprašytas rajonas yra Senamiestis. Jo erdvė yra tarsi miestas mieste, painus labirintas (ypač „Naručio“ kavinės kvartalas), kuriame tik ir gali gyventi paslaptingos mitologinės būtybės (Kirkė, mitinis slibinas ir kt.). Senamiestis – mėgstamiausia Vargalio ir Lolitos pasivaikščiojimų vieta, nes tik čia dar įmanoma užsimiršti, prisiminti, kad miestas ir jo žmonės turi istoriją bei nors trumpam pasijusti gyvam. Pasivaikščiojimų metu vietos įgauna naujų atspalvių, subjektyvių savarankiškų prasmių:
„Mudu suskirstėm gatves ir aikštes pagal nuotaikas: Katedros aikštė kiek pavargusi, bet neirzli, aikštė prie Rotušės – nervinga, bet žadanti išsipildymą, Universiteto aikštė – mąsli, norinti išduoti paslaptis.“
„geriausia būtų vien vaikščioti su Lolita po Vilnių, pereinant iš vienos gatvės į kitą, iš vienos nuotaikos į kitą, iš vieno sapno į kitą, iš vieno seno skausmo į kitą, iš vieno atsinaujinimo į kitą… Tai būtų tikras gyvenimas…“ (154)
Pagal veiksmo intensyvumą tam tikrose vietose ir jų minėjimo dažnumo iš žemėlapio matyti, kad miestas turi du opozicinius centrus bei dvi ašis, ir apskritai apibūdinamas erdvinėmis opozicijomis.
Gedimino bokštas vs Lenino aikštė su paminklu
Akivaizdi opozicija tarp senojo ir naujojo Vilniaus centrų. Senojo Vilniaus centras – Gedimino bokštas, etninės Lietuvos sostinės simbolis, kuris Gavelio romane tampa tautos bejėgiškumo simboliu, „buku ir bejėgiu Vilniaus falu“. Lenino paminklas – stereotipinis sovietinio Vilniaus simbolis, unifikuojantis visų sovietinių miestų simbolines reprezentacijas. Svetimkūnis, bet grėsmingas, naujosios valdžios ir jos galios simbolis, Gavelio romane jis dekonstruojamas ne per metaforą, kaip Gedimino bokštas, bet akcentuojant pačią aplinką, nepaisančią paminklo ideologinio pranešimo: „Prie Lenino paminklo merginos, užsitraukusios aukštyn sijonus, deginosi kojas ir rūkė cigaretes su anaša.“ (190)
Prospektas vs Neris
Prospektas, naujojo Vilniaus miesto pagrindinė ašis, išraiškingai pervadintas iš Gedimino į Lenino, Gavelio romane metaforiškai vadinamas netikrąja Vilniaus upe: „Negyvėlių srautas vis teka prospektu lyg drumzlina upė. Pilkosios nebūties pasiuntiniai rėplioja miesto kūnu kaip nesunaikinama tarakonų armija. Nuo praeivių geriausia slėptis prie tikrosios Vilniaus upės. Neris – Vilniaus laiko upė, atminties upė. Ji pati nieko neprisimena, tik plukdo svetimą atmintį. Neris viską mena, tai stebuklinga upė, tik reikia girdėti jos šneką.“ (23) Taip paradoksaliai apverčiama gyvenimo/nebūties opozicija – judri gatvė simbolizuoja miesto nebūtį, tuo tarpu sekli, lėtai srūvanti upė, viską menanti ir nieko neprisimenanti tuo pat metu (t. y. neturinti savosios sąmonės, bet išsaugojusi, „įrašiusi“ viską, kas prie jos vyko), yra tikroji, gyva miesto arterija.
Istoriniai rajonai vs naujieji rajonai
Taip pat ryški opozicija tarp senųjų (Senamiesčio, Žvėryno, Antakalnio) ir naujųjų sovietinių (Karoliniškių, Lazdynų, Fabijoniškių) Vilniaus rajonų. Naujieji rajonai vaizduojami kaip svetimi, dirbtini, neturintys istorijos, savojo genius loci: „Neliko Vilniaus veido, visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių, eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų.“(76) Žmonių kaimynystė čia atsitiktinė, jie nesudaro bendruomenės, čia „net vaikai vaikšto po vieną, žaidžia po vieną“ (5). Tai puiki vieta gyvenimo simuliacijai (žr. epizodą Erfurto parduotuvėje, 145–146 ), o ryškiausias šiuos vietos įvaizdis viso miesto atžvilgiu – Fabijoniškių šiukšlynas.
IŠVADA: Miesto erdvė Vilniaus pokeryje konstruojama atsižvelgiant į realiąją Vilniaus topografiją, tačiau atsirinkdamas objektus, įprasmindamas juos bendros romano koncepcijos kontekste, Gavelis sukuria unikalų Vilniaus diskursą, kurio dėka atsiranda sąsajos tarp skirtingose vietose esančių objektų, jie pradeda „kalbėtis“, siūlyti opozicijas bei kitaip dalyvauti prasmės kūrime.