„Sėdėjau Žvėryne, skurdžioje gatvės kavinėje. /…/. Buvau pasiryžęs nukakti į Užupį ir surasti ten Nabelei urvą žiemoti, mat buvau jai prižadėjęs./…/. Tik baisiai tingu. Pėsčias tai tikrai neisiu. /…/. Reikia dar užbėgti namo ir persiauti kėdais – šitiek balų! O tada paprasčiausia būtų ties spaudos kiosku palaukti autobuso Nr. 11, sėsti į jį ir išsirangius pro idiotiškus šviesoforus, paskui paupėliais, po to pro Šventą Oną ir Bernardinus pasiekti jį, Užupį – skiesto „Royal“ ir skurdžių spirito rojų, vis labiau pamilstamą vadinamųjų menžmogių. Jau net matau save šiame vingiuotame kelyje: ties Akademijos biblioteka – pro langą spėsi užmatyti ne tik kinų užeigą, bet ir filosofinį kiaušinį, šlifuoto akmens plastikos meno šedevrą /…/.
Kai jau pergrumėsi su tuo vienuoliktuoju Užupio tiltą ties Tėvo kapu, kai jau savo akim išvysi ilgainiui lemtinga tapsiančią pro kelis tinko sluoksnius fragmentiškai išlindusią ir dar fragmentiškiau matomą tapytą iškabą – BLANCHISSERIE *WASCHANSTALT*UŽIN OBED – žinosi, kad jau tikrai tu Užupyje. Pilkas tasai Užupis, skurdus, bet menžmogiai moka įsikalbėti. Be to, nujaučia. O nuojauta sako, kad nepraeis nė šimtas metų ir… /…/. Spalvų tam Užupyje vis mažiau, Tūlos namą pavertė nejaukiom dirbtuvėm, morgą iškėlė į Šiaurės miestelį, o Onkologijos skerdyklas pavadino Priešvėžinių susirgimų klinika. /…/. Svetimesnis jis man, vis tolstant ir atšlyjant. Bet juk gera veidmainiškai gailauti sudvisusių lūšnų, dykra virtusio šunturgio, likviduotų krautuvėlių, alutaškių, pelėsiais dvelkiančių rūsių ir palėpių? Visos naujovės tame Užupyje itin kraupūs svetimkūniai ir protezai. Kaip niekur kitur gal. Užtat ir malonu menžmogiams verkšlenti /…./“ (7 – 10).
„Žvėryno gyventojų mentalitetas gerokai kitokesnis nei užupėnų.
Vien nacionaline kontingento sudėtimi skirtumai nepaaiškinami. /…/ Užupis nuoširdesnis, agresyvesnis. Daugiau stichijos, pasiutusio kraujo, neįspėtų gamtos reiškinių. Praėjo treji metai, o niekas nenujaučia, kur galėjo prašapti Voicechas Zakševskis, talentingas skerdienos išpjaustytojas /…/. Pulkininkas iš Baltojo skg. prisipažino dirbęs dviems žvalgyboms ir nusišovė. Galėjo nesišauti, nieko jam už tai nebūtų buvę. Ir Mosaadas, ir Siguranca po mirties jį apdovanojo ordinais, o antkapį pastatė KGB: puikus bendradarbiavimo pavyzdys. /…/.
Užtat Žvėryno istorija kur kas nuoseklesnė, nors kaip pažiūrėsi. Pasakysiu trumpiau: Žvėrynas lyg neperšaunamas stiklas. O Užupis kitoks: neperšaunamas tikslas.
Abu niūriu Centru ir apgriuvusiu Senamiesčiu atskirtus miesto kvartalus jungia ne tik paini vienuoliktojo autobuso linija, bet ir lietus, telefonas, lytiškai plintančios ligos, žmogiškoji mistika, nemeilė ir tik kartais jausmai. /…./.
Poetų, dailininkų ir muzikantų abiejuose konglomeratuose yra daugmaž po lygiai. Užupyje veikia Dailės akademija, Žvėryne – Filosofijos ir teisės institutas. Kolektyvai nebendradarbiauja. Abi šalys niekad nekariavo tikriausiai vien dėl to, kad niekad neturėjo bendros sienos. Migracija iš Žvėryno į Užupį ir atvirkščiai apgailėtinai menka, jokių išvadų daryti neverta. /…/. Kanalizacijos, vandentiekio ir kt. patogumų civilinė būklė ir vienur, ir kitur beveik vienodai apverktina, tik Užupyje skurdas labiau bado akis – menininkai daro viską, kad ten niekas nesikeistų. Saugių viešnamių ir gerų išviečių (viešųjų) nerasi nei Užupyje, nei Žvėryne. Nekalbant apie ambasadas, kotedžus, misijas, KGB miestelį Krivių gt. ir Kompozitorių koloniją palei Nerį Žvėryne. /…/.
Saugiau jaučiuosi Žvėryne. Užupio savaip nekenčiu, bet jis savesnis: ten juk spjaudžiau krauju ir springau tulžimi. Ten skraidžiau šikšnosparniu ir miriau patvory. Žvėryne man jaukiau: pučiu vėsų dūmą ir tyliai piktinuosi palaidais šunimis ir palaidomis moterimis/…/“ (26 – 27).
„ /…/– Nejau į Gedimino prospektą įmanoma patekti tik praėjus kontrolę?/…/
– Kontrolės postai savaitgaliais įrengiami ant visų Neries tiltų. Taip pat ir į centrą vedančių gatvių sankryžose. Beje, kiemai irgi užblokuoti. Tai tik pasiruošimo Lietuvos tūkstantmečio iškilmėms pradžia. Netrukus ir paprastą dieną toli gražu ne kiekvienas galės pakliūti į prospektą. Tai bus tarsi draustinis, dorovės ir saugumo, švaros ir pasitikėjimo oazė. Meilės ir vilties sala. /…/
Žmogui reikia atgaivos, poilsio. Juk pats nujauti, kas dedasi blokynuose ir blakynuose. Tebūnie bent prospektas prestižinė kultūros vieta. Tokia, kur nebijotum erkės įkandimo ar užkrėsto švirkšto – čia viskas sterilu!“ (115).
„Atodanga galėjo būti kokių šimto aštuoniasdešimt pėdų aukščio – šiandien tokių čia jau niekur neberasi. Andai ji tolydžio vis aukštėjo, upė dar buvo pačiame jėgų žydėjime, graužėsi gilyn, o kur galėdama ir platyn /…/“ (126).
„Per tuos amžius be perstogės kito ir mūsų Atodanga /…/ pati Atodanga stačiai mūsų akyse tarsi smuktelėjo, apmenko, daug kur apžėlė viksvomis ir nusususiais krūmokšniais; kasmet pakraščiais į upę nuvirsdavo keli statūs alksniai ar gražuolis ąžuolas. Atodanga net pabluko – nebeliko ano iš toli šviečiančio raudonio /…/“ (146).
„Bet ir šiaip pagalvoju: visa, kas nutiko per tuos septynis šimtus su tavimi pragyventų metų – besikartojantys išsiskyrimai, epidemijos, visos greit senstančios naujovės – viskas tebuvo vien blankus ir ne itin kintantis fonas tau ir mūsų Atodangai, kurią iki tau nustumiant į pragarmę aną smurtu tave bandžiusį paimti knechtą kai kurie vietiniai žmonės dar vadino Imovado kriaušiumi. /…/. Bet ir Atodanga greičiausiai tebuvo atskaitos taškas mūsų begaliniam septynamžiam džiaugsmui, nuolat kartinamam skurdo, ligų, praradimų, nežinios ir nesibaigiančios mano nevilties“ (147).
„Mirtimi paženklinta toji atodanga, kitados – Imovado kriaušis, įsidėmėkite, toponimikos entuziastai! Blandiana, nurėžusi knechtui pautus ir kaukiantį jį stumtelėjusi nuo pačio viršaus, buvo pirmoji, pasėjusi čia mirtį. Juk nežinojo to caro jėgeriai, šaudydami čia nelaisvėn paimtus 1863 metų sukilėlius – lietuvius ir lenkuojančius trakiečius. Vargu ar apie sukilėlių egzekuciją prie Atodangos ką nors buvo girdėję ir kaizerio baudėjai. Bet būtent čia jie sušaudė keturiolika apylinkės ūkininkų /…/“ (158).
„Matai? Matai! Tebešviečia Atodanga! Man ji didinga, kaip ir kitados. Viena tokia. Ir nors yra aprašyta, išmatuota, ištirta, nufotografuota, nufilmuota ir nekart parodyta, niekas, išskyrus mudu, nežino tikrojo jos gyvenimo. Ją net draustiniu paskelbė /…/“ (163).
„Seniai, Blanda, mudu klaidžiojom po šį miestą, kuris – buvo toks metas! – visada man atrodė beviltiškai apleistas, sugniuždytas, pailsęs ir suvargęs. Žinoma, mudu matėme kur kas siaubingiau nuteriotų miestų, net taikos metu. Vilnius skyrėsi: atrodė, dar truputėlį, dar mažumą pastangų, ir jis nušvis kaip karūna. Bet tų pastangų, tos mažumėlės visais laikais ir stigo. Kas nors visuomet ką nors sugadindavo: pernelyg pretenzingas mecenatas, tuščių ambicijų vedamas architektas, galop administracinė tuštybė. Vis dėlto pasijutau jo pasiilgęs /…/“ (167).
„Taip, tu teisi – šiandien čia jau Šv. Dvasios g-vė /…/. Žengi žingsnį, ir, nepaisant kelių niekingų atributų – surūdijusio elektros lempos gaubto vidury gatvės, patvory pamestų aprūdijusių deguonies balionų /…/atsiduri devynioliktojo vidury: cariniai, apsilaupę mūrai, geltonos plytos /…/. Tuščia, nė dvasios. /…/. Ir vėl rupus, ištrupėjęs asfaltas, vėjo vaikomos šiukšlės, grotos ant spaustuvės langų, blausios saulės nutviekstas klaikiai atstatytas barbakanas ir plati panorama, atsiverianti į sujaukto miesto širdį – kalvos, kalėjimai, bažnyčios ir vienuolynai. Griuvėsiai, griuvenos, atviros tranšėjos, kaukolės ekskavatoriaus kauše. Ir kurčia, baisi tyla“ (168-169).
„Perėjęs gatvelę, pasukau tiesiai į Blanchisserie. Blanda, prisimink 1887 metų pavasarį! Blanda, vos įžengęs aš suvokiau, jog jau esu čionai buvęs! Ir ne vienas, abu čia gyvenom gal mėnesį, kai anapus Vilnelės siautė juodasis gripas /…/ ir mudu visą mėnesį nekėlėme kojos iš Užupio, net iš tos blanšiserijos, nes viską turėjome: gultą, valgio, vyno, o skalbykloje tu skalbdavai /…/. Lubos tos pačios – vos sklembtos, – iškart atpažinau įžengęs į jau man priklausantį apartamentą antrajame aukšte, du čia tebuvo. Matai: prieš kelias dienas pasimirė senutė, šimto dvejų metų Morta Petrul. Ir jos būstas atiteko man, kaip ir derėjo laikantis Maušos Moissemanno sprendimo. Tai tik pradžia /…/“ (170).
„/…/ ir minuminuminu ne kur kitur, o tiesiai prie Atodangos, kurią pats atradau, sugalvojau, išgarbsčiau, parašiau dviejų tomų istorinę apybraižą /…/. Padariau, ką galėjau: tai mano, prisipažinsiu, dėka Atodanga dabar įtraukta į Paminklų sąvadą, aš pasiekiau, kad čia nelandžiotų užsieniečių delegacijos ir skautų draugovės – teritorija yra griežtai saugoma. Ji yra pernelyg trapi, ji reliktas, ypatingo režimo zona!“ (192-193).
„Nerūpi tau tie septyni šimtai metų su rudenimis, samanomis, musmirėmis, raiteliais, lęšių ir dilgynių sriubomis, su apeigomis ir nuvytusiais kalvų vainikais virš amžino miesto tarp Žvėryno ir Užupio… ak, nejau nė kiek nerūpi?“ (193).
„Restoranėlis priešais mano Blanchisserie pasidarė šioks toks konkurentas – jie pasistatė terasą virš vandens. Užtat Salone renkasi perlai – visuomenės, Užupio, literatūros ir meno. /…/ Nesiplėšiu, pasakodamas apie tą savo užeigą, nuomojamus mebliuotus kambarius pavargėliams, demimondui ir bohemą imituojančiam jaunimui, atvirą skalbyklą ir pan., nes tektų prisipažinti, kad jei ne Mauša Moissemannas, viskas žlugtų tą pačią akimirką /…/. Ir visi lankytojai, svečiai ir gyventojai kaipmat persimestų anapus gatvės ar kur nors netoliese – Užupis dabar pavargėlių ir genijų meka. Kaip žiurkės pabėgtų , nesakau, kad iš skęstančio laivo, iš skalbyklos manosios, iš Blanchisserie, kas tam tikra prasme /…/ yra ir purgatoriumas, t.y. skaistykla“ (194).
„Į prakeiktą ir numylėtą Užupį tąsyk atklydau ankstyvą šeštadienio rytą: žmonės jau skalbėsi – nosį kuteno šarmų, ūkiško muilo, šutros ir pamuilių kvapai. Jaunas negras plastikiniu šepečiu šveitė rusvų plytelių šaligatvį ties nedidele Prestige krautuve, tačiau ant kampų, kaip ir prieš šimtą metų, tebestačiavo po tris, keturis ir daugiau vyrų – nevienodo amžiaus, išsilavinimo, patirties ir kėslų (222-223).
„Ir amžinoji Blanchisserie kitapus gatvės – mano valda – ant bankroto ribos balansuojanti UAB Blanchisserie. Purgatoriumas. Obed i užin. O iš tikrųjų paprasčiausi nakvynės namai skurstantiems humanitarams ir bohemai. Įėjimas su pažymėjimu iš Venerinių ligų dispanserio, visa kita nemokamai“ (233).
“Buvo, svarsčiau vos ne ašarodamas, buvo vienintelė visame pasaulyje vietelė, kur jaučiausi saugus nuo pasaulio tuštybės – kadaise Atodanga, dabar Blanchisserie. Viskas, baigta, nebeliko! Тuštybė kaip drumsta potvynio banga užliejo ir atodangą, ir blanšiseriją! Kaip liūdna, Viešpatie, kaip liūdna. Gal kiek perdėjau savo emocijas, tačiau linksma išties nebuvo. Spaudė širdį, jutau sunkias ir tamsiai raudonas savo kepenis – kitados taip atrodė ir Atodanga“ (263).
“Ji pagavo nuolydžiu besiritančia mano galvą, pasikišo po pažasčia, mudu tvirtai apsikabinome ir lengvai atsispyrę pakilome į orą. Statmenai, kaip kyla dvasios ir malūnsparniai. Žavingai iš giltinės skrydžio atrodė mažas ir jaukus Užupis… vinguriuojanti upelė, pailga ir tamsi Blanchisserie… Į nugaras padvelkė nestiprus vėjas, lietus netikėtai liovėsi, – skridome sukibę kaip jaunavedžiai. Virš Senamiesčio stogų spindėjo žalsva šviesa, – Triksė kryptelėjo, ir mudu nusklendėme Žvėryno, kalvų ir žvaigždynų linkui“ (270).