Vilniaus erdvė romane
Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis veiksmas rutuliojasi kartografiškai tiksliai pavaizduotame Vilniuje, kuriame realybė persipina su fantastika. Miesto geografines ribas žymi veiksmo vietos – Šnipiškės (Nabelės butas), „prie Vingio parko“ (Flavijos butas Konarskio g.), Rokantiškės (čia išsodinamos beprotės), Jeruzalė (joje lankosi Golosačius), Lazdynai (studento Leonardo butas); atsitiktinės vietos – Antakalnis (Ofelijos butas), Markučiai, Naujoji Vilnia (šia kryptimi vežamos beprotės). Tačiau svarbiausios pirmosios ir trečiosios dalies veiksmo vietos yra Žvėrynas ir Užupis (Blanchisserie), o antrosios – Atodanga prie Belmonto.
Nors realus Vilnius nėra didelis miestas, skaitant romaną susidaro įspūdis, kad Žvėrynas ir Užupis yra labai toli vienas nuo kito – pagrindiniam herojui Motiejui tenka dėti nemažai pastangų, kad nukeliautų iš Žvėryno į Užupį. Net ir jo nuvykimas į Gedimino prospektą yra suvokiamas kaip neeilinis įvykis („Bet dabar jau eisiu. Į svarbiausią visos Lietuvos arteriją; tokie žygiai bent man nekasdieniai“ (106)). Ieškant vietos Nabelės salonui miesto erdvė tarsi vis pakiša herojui koją kokio nors atsitiktinai atsiradusio personažo, nukreipiančio Motiejaus dėmesį kita linkme, pavidalu ir taip apsunkina jam kelią į „tikslą“.
Romane į pirmą planą iškeliama ne tiek miesto architektūra, kiek Motiejaus ryšiai ir santykiai su įvairiausiais miesto personažais. Būtent miesto socialinis margumynas nulemia ypatingą jo aurą. Pats miestas vaizduojamas gana schematiškai, taupiais štrichais, orientuojantis į skaitytoją, jau gerai pažįstantį Vilnių. Tekste nedaug urbanistinių aprašymų – juos tarsi atstoja gausūs vietovardžiai, objektų pavadinimai, kurie, kaip kelio ženklai, nukreipia skaitytojo vaizduotę į atitinkamą realų aprašomą miesto segmentą. Socialinis miesto komponentas pasiskirsto po jo erdves netolygiai – įvairaus plauko marginalai daugiausia telkiasi Užupyje ir Žvėryne. Jiems ir atitenka didžiausia Motiejaus (neveltui jis pats yra „paraštinis“ kultūros personažas) simpatija, o oficialios galios ir kultūros žyme paženklintas Gedimino prospektas yra svetimas vidiniam herojaus pasauliui. Kaip ir Tūloje, šiame romane vaizduojamos marginalios erdvės: Bepročių namai Vasaros g. bei Psichoterapijos centras Filaretų g. (ten gydoma Nabelė), Lukiškių kalėjimas (jame atlieka bausmę Triksės vyras Ėzikiėlis). Barbakanas ir Belmonto girios taip pat yra paženklinti marginalumo žyme – juose apsigyvena bepročių kolonija, kurią aprašo Motiejus savo „Raidos prognozėje“, skirtoje „Saugumo departamento social. santykių skyriui“.
Žvėrynas ir Užupis nėra priešpastatomi naujiesiems „blokynams“, kaip kad Tūloje ar Glisono kilpoje. Veikiau jie sudaro priešpriešą su Gedimino prospektu, kuris yra „valdininkiškai pilkas, pižoniškai kvatojantis, sarkastiškai ir snobiškai šypsantis, agresyvus […]“ (81). „Valdininkiška“ erdvė aprėpia prospekto atkarpą prie Seimo, kur „dainavo nacionalinės estrados veteranai“ (200) bei Genocido muziejų, į kurio saugyklas buvo išgrūdami tie, kas „bandė šypsotis“ klausantis bankininkų ir advokatų „priesaikos“ (199). Pažymėtina, kad ir Ričardo Gavelio Vilniaus pokeryje ši Gedimino prospekto atkarpa taip pat yra siejama su nepriimtina oficialios galios ir kultūros erdve (šiuo atveju sovietine).
Tad „savai“ Vilniaus erdvei romane priklauso Užupis ir Žvėrynas. Nors Žvėryne herojus jaučiasi „saugesnis“, „numylėtas“ Užupis yra jam „savesnis“ (26-27). Be to su Užupiu, kuris yra gaivališkesnis, „nuoširdesnis, agresyvesnis“, turi „daugiau pasiutusio kraujo“, nei Žvėrynas, jį sieja ir „intertekstuali praeitis“ – meilės istorija su Tūla, kraujas, skausmas, šikšnosparnio gyvenimas. Teritorija aplink Užupį atkartoja svarbiausias Tūlos romano vietas: Olandų g. herojus veža išvogtą iš ligoninės Nabeliją (Tūloje herojus Olandų g. važiuoja į Jeruzalę); meilės scena su Bul Bul vyksta Užupio šlaitų Drakono tarpeklyje (Tūloje – aprašoma „varnalėšų naktis“ prie Vilnelės Užupyje); Nabelė yra gydoma Bepročių namuose Vasaros g. (Tūloje –Vasaros g. gydosi Tūla ir herojus). Taip pat tekste yra minimi Tūlos romano erdviniai taškai ir personažai – pulkininkas iš Baltojo skg., grafiko Grajausko dirbtuvė prie Bernardinų kapinių, Tūlos namas, vandentiekis. Viena iš svarbiausių romano veiksmo vietų – Blanchisserie – yra visai šalia Tūlos namų. Kaip ir Tūloje ar Glisono kilpoje mieste vyrauja išblukusios spalvos. Įdomu pastebėti, kad Blanchisserie… spalvų akcentai išsidėlioja struktūriškai panašiai, kaip Tūloje. Su Užupio „pilkumu“ (9) kontrastuoja Atodangos „raudonis“, tarsi perimdamas Tūlos Bernardinų raudonį, o „varnalėšiškas“ Tūlos Užupis tvyksteli čia kiškių kopūstų žaluma.
Užupis išsiskiria iš kitų rajonų ir savo kvapais, atkartodamas Tūlos Užupio kvapų spektrą. Herojui ten atklydus, „iškart į nosį tvokstelėjo baisi smarvė, spiečiais kilo žalios musės“ (75); „nosį kuteno šarmų, ūkiško muilo, šutros ir pamuilių kvapai“ (222). Blanšiserija taip pat jam asocijuojasi su „nejaukumu“, „puvimu“, „drėgme“ – Vilnelė skleidžia „paplavų, pamuilių, sieros“ (255) kvapus.
Skirtingai nuo Tūlos, Vilniaus gamta romane beveik nėra vaizduojama (išskyrus Atodangos aprašymą antroje dalyje). Pvz., aprašant Žvėryną, yra vartojamas tik tradicinis epitetas „žaliasis“ (199), o kalbant apie Užupį, tik viename epizode, kai pasakotojas šlaitais eina aplankyti Nabelės į Psichoterapijos centrą Filaretų g., „skabydamas šviežiausius kiškio kopūstus“, minima „tirštėjanti žaluma“ (245). Tradicinis Vilniaus poetikos elementas – panorama – Blanchisserie… pasirodo tik vieną kartą. Iš Šv. Dvasios gatvės herojus regi „klaikiai atstatytą barbakaną“ ir vaizdą į „sujaukto miesto širdį“ – kalvas, bažnyčias, kalėjimus, vienuolynus, griuvėsius (169). Atsiveriantis vaizdas jo anaiptol nesužavi.
Blanchisserie… , kaip ir ankstesniuose romanuose, gausu infrastruktūrinių objektų, dažniausiai atliekančių „atsitiktinės vietos“ funkciją. Margi vietovardžiai („Eldorado kavinė“, „McDonalds“, restoranas „Tavo drakonas“, „Genityvo“ baras, kavinė „Festina lente“, „Romos picerija“, „Ambasados baras“, „Baltų ainiai“, „sekso reikmenų parduotuvė“, „šunų kirpykla“, „Prestige krautuvė“, krautuvė „Danija graži šalis“, „Tatuiruočių salonas“, kioskas „Marlen“, „Neringa“, „Vilniaus“ restoranas) žymi Nepriklausomos Lietuvos realijas bei prasidėjusią globalizaciją.
Kultūriniai objektai/vietos (pvz., „Petro statula“, Olizarų rūmai, „Filosofinis kiaušinis“, Akademijos biblioteka, Alma mater, Moniuškos paminklas, A. Mickevičiaus paminklas, Žemaitės paminklas, Operos fontanai, fontanas prie Seimo) taip pat daugiausiai atlieka „atsitiktinės vietos“ funkciją, konkretizuodamos veiksmo vietą arba vietą, apie kurią yra mąstoma.
Šiame romane atsiranda ir išgalvotų, realybėje neegzistuojančių objektų – pvz.: Užupio kultūros ministerija, Opera, Taivano ambasada, Ubagų rūmai. Jie iškyla „Moderatoriaus“ ateities Užupio vizijoje, kuri pasirodo esanti tik „propaganda“.
Dar vienas tradicinis Vilniaus poetikos elementas – bažnyčios (tekste yra minimos „Katedra“, „Šv. Ona“, Bernardinai, „Prečistos“ cerkvė, Reformatų bei Šv. Baltramiejaus b.) čia neatlieka svarbesnės simbolinės funkcijos ir tiesiog žymi herojaus judėjimo koordinates. Tik Šv. Baltramiejaus bažnyčioje vyksta mažos svarbos veiksmas – gaminama antkapinė lenta senutei Mortai Levul, mirusiai Blanšiserijoje.
Svarbiausia herojaus judėjimo kryptis mieste yra nusitiesusi pagal 11 autobuso maršrutą iš Žvėryno į Užupį. Iš keturių Motiejaus maršrutų tik vienas veda į Žvėryną (iš Pylimo g. pro Petro Cvirkos paminklą), o detaliau aprašyti likusieji trys – būtent į Užupį, o tai išryškina šio rajono ypatingą svarbą. Pirmasis – romano pradžioje herojus iš Žvėryno į Užupį važiuoja 11 autobusu; antrasis – vydamasis „peliną“, Motiejus atsiduria Rusų bei Latakų gatvėse ir nužingsniuoja Blanšiserijos link; trečiasis – herojus eina Pylimo g. pro Halės turgų, Šv. Dvasios g., Subačiaus g., Didžiąja g., J. Savickio g. ir kiemais nusileidžia iki „Tėvo kapo“, pasukdamas į Užupį. Kai kurie Motiejaus maršrutų epizodai atkartoja bevardžio herojaus pasivaikščiojimus su Tūla. Pvz., Motiejus susipažinęs su „Erdvile, Kamile, Liudmile“ siūlo eiti pėsčiomis į Žvėryną iš Užupio taip, kaip kadaise ėjo su Tūla bevardis herojus: „Gerai. Eisim pro Olizarų rūmus, paskum Šiltadaržio gatvele. Tada pro… juk tu pati viską žinai, ką aš čia, Erdvile!“ (97). Važiuodamas 11 autobusu Motiejus pamini ir Tūloje pasirodančius Akademijos biblioteką bei Filosofinį kiaušinį.
Romanas užbaigiamas herojaus laisvės skrydžiu su nukirtusia jam galvą Trikse. Skriedamas „link Žvėryno ir žvaigždžių“, jis panoramiškai žvelgia į Užupį, kuris iš viršaus „atrodo mažas ir jaukus“, į „upelę“ ir Senamiestį (269). Tokiu būdu, herojaus romaninio gyvenimo linija padaro ratą: prasidėjusi judėjimu iš Žvėryno į Užupį, kur herojus miršta, ji vėl nukrypsta į pradinį romano erdvinį išeities tašką – Žvėryną – tarsi užbaigdama Motiejaus paskutinį (ar dar vieną) gyvenimo ciklą.
Kitos romano erdvės
Antroje romano dalyje minima aibė geografinių vietovardžių, susijusių su septynių šimtų metų Triksės ir Motiejaus atgimimais bei kelionėmis (pvz., Uralas, Kordiljerai, Ugnies žemė, Jeruzalė, Negyvoji jūra, Berlynas, Kolchidė, Murava, Dunoju, Transilvanija ir kt.)