Jurgis Kunčinas

„Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis“


Romane, parašytame pirmuoju asmeniu, pasakojama „menžmogio“ Motiejaus, „žmogaus be aiškios profesijos, nuolatinės gyvenamosios vietos, neturinčio nei aukšto gyvenimo idealo, nei realių pajamų“ (38), ir jo dviejų meilių Anabelei ir Blandianai-Triksei-Grand Trix istorija, besirutuliojanti šiuolaikiniame Vilniuje. Romanas neturi aiškios fabulos: pasakojimas pasižymi fragmentiškumu ir yra nulemtas atsitiktinių įvykių, nutinkančių pagrindiniam herojui arba patraukiančių jo dėmesį. Almantas Samalavičius pastebi: „‘Blanchisserie…‘ tekstas konstruojamas pagal savitą fantasmagoriško pasaulio logiką“[1]. Kūrinyje gausu komiškų, groteskiškų situacijų, fiziologinių detalių, erotinių motyvų, daug dėmesio skiriama kūniškumo plotmei. Pasakotojo santykis su realybe pasižymi ironija bei žaismingumu.  Blanchisserie… svarbi ne tik ir ne tiek pasakojamoji istorija, kiek pats pasakojimo procesas[2], žodinė plotmė, kurią Rimvydas Šilbajoris įvardina kaip postmodernistinę „ecriture, kuria gali džiaugtis arba nuobodžiauti kiek patinka“[3], ir priskiria romaną prie karnavalo-misterijos tradicijos[4].

Romane vaizduojama virtinė margų socialine prasme ir groteskiškų Vilniaus miesto personažų: menžmogiai, poetai, docentai – poetė Flavija P., studentė Marija Lelešiūtė (Bul Bul), studentės „humanitarės“ Brunhilda ir Pelėdikė, docentė ir nepriklausomos Lietuvos feministė Onega Mažgirdas ir kt.; valdžios atstovai – Užupio meras Šarūnas Dicka ir Žvėryno meras Tecka, policijos kapitonas Milošas, „istrebitelis“ Mikas Lionginas, „kontržvalgybininkas“ Jogaila Anusas, Ubagų gildijos seniūnas Mogila; beprotnamio gyventojai – „vilkai“ Rotšildas ir Mazepa bei jų šefas Gadovičius; Žvėryno gyventoja žiurkininkė Taša; Užupio kirpėjas Leonardo-Figaro su bekoju padėjėju Popu; pravažiuojantys pro Vilnių „supersunkvežimio“ vairuotojas Gvido ir jo palydovė Nataša „su nuogais papais“; „Ambasados“ baro šeimininkas Markas Aurelijus Bubelis (Bibelis); Blanšiserijos „jauna estė, tarnaitė“ Kalav; 5-tos kategorijos mūrininkas Zepas Išganytojas, Triksės tėvas, jos vyras Ėzikiėlis, kalėjęs Lukiškių kameroje ir paleistas už mirties bausmės vykdymą, ir kt.

Nors romanas neturi nuoseklios pasakojimo logikos, struktūriškai kūrinys yra aiškiai dalinamas į tris dalis: „Glis Glis“, „Grand Trix“, „Blanchisserie“. Pirmoje dalyje įvykiai sukasi apie herojaus paieškas „urvo žiemoti“ arba „poezijos salono“ (7) jo meilei poetei-bakalaurei Nabelei Užupyje. Šiuo salonu taps Užupio Blanchisserie, priklausanti chirurgui Maušai Moissemannui, gyvenančiam Tel Avive. Būtent ši vieta yra viena svarbiausių erdvinių romano traukos centrų. Herojaus judėjimas link Blanšiserijos iš Žvėryno į Užupį ir atgal yra apipinamas įvairiais nuotykiais, atskleidžiančiais fantasmagorišką Vilniaus gyvenimą.

Jeigu pirmoje dalyje yra aprašomas Motiejaus gyvenimas „čia ir dabar“, tai antroje – dominuoja diachronijos ašis. Motiejus prisimena savo santykių su Trikse, „didžiąja liūdesio mede“ (139), įkūnijančia „tikrąją moterį“(134 – 135), istorija. Pasakojimas pakeičia tonaciją – jame skamba ne ironiška ar groteskiška, o lyrinė nostalgiška gaida. Herojus pasakoja apie Triksės atgimimus ir per amžius skirtinguose istoriniuose kontekstuose atsinaujinančius jų santykius. Svarbiausiu erdvės traukos tašku, prie kurio savo pasakojime nuolat sugrįžta Motiejus, šioje dalyje tampa istorinę laiko tėkmę simbolizuojanti Atodanga Vilnelės slėnyje. Tačiau pasakojimo erdvė išsiplečia, įtraukdama minimų įvairiausių pasaulio vietų, kuriuose teko atsidurti Motiejui ir Blandai, kaleidoskopą (pvz., Morava, Dunojus, Transilvanija, Sibiras, Karelija, Kolchidė ir t.t.).

Trečioje romano dalyje veiksmas vėl persikelia į Užupį. Blanšiserijoje surengiama „paskutinė“ „stichiška“ puota, į kurią susirenka „režisieriai, žvaigždės, žvaigždutės, /…/, kariškiai, komisarai, teisėjai, budeliai“ (262), atvyksta Mauša iš Tel Avivo, slengo profesorius Belovas iš Peterburgo, muzikantai bei Septyni menestreliai maksi paltais (personažai iš to paties pavadinimo apsakymo). Puota yra savotiška romano kulminacija, karnavališko, gaivališko viso romano veiksmo koncentracija. Šventė pasibaigia Maušos mirtimi, tarsi pranašaujančia artėjančią pasakotojo mirtį – netrukus iš tiesų pasirodo ir Triksė su dalgiu ir nukerta Motiejui galvą.

Tad, kaip ir Glisono kilpoje, romanas užbaigiamas savotišku pasakotojo susinaikinimu/ išsilaisvinimu – Motiejus ir Triksė nuskrenda virš Užupio ir Senamiesčio „Žvėryno, kalvų ir žvaigždynų linkui“ (270).

 

[1] Samalavičius A., „Ironiškas pasakojimas apie šiandieną“, Metai, 1998, Vasaris 2, p. 138-141.

[2] Vaitkevičiūtė V.,

[3] Šilbajoris R., „Recenzija“, Naujasis Židinys-Aidai, 1998, 7/10, p. 444-446.

[4] Ten pat, p. 446.