“Gūžiausi į kiautą, ir be tikslo slampinėdamas po miestą, vis dėlto su niekuo nesuartėjau. […] Tai kas gi man rūpėjo? Patikėk, tiktai jau ne amžinosios būties, mirties ir gyvybės problemos, humanizmo triumfas ar kas nors panašaus! Buvau tik jaunas ir smalsus – rūpėjo knibždantis paslaptimis miestas, stočių bruzdulys; mane tuomet įkvėpdavo net kylantys lėktuvai – nepatingėdavau nuvažiuoti į aerodromą. Rūpėjo bažnyčių ir rūmų rūsiai, kapinės, senos memorialinės lentos, raudonas klinkeris ir galvutės namų frontonuose. Rūpėjo ir pigus vynas daržovių parduotuvėse, žalsvas dangus virš auštančio miesto, […] praeivių veidai, senos vilnietės, burbuliuojančios septynių kalbų mišiniu burtažodžius ir užkeikimus. Rūpėjo miesto topografija, planimetrija, architektūra – man rūpėjo viskas ir niekas“ (38).
“Tais laikais miestas mane dar jaudino. Ne, tikrai jaudino, aš nė kiek neperdedu. Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobė kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius. […]. […] aš skubėdavau į daržovių parduotuvę šalia Jono bokšto, kur stiklinę vyno įpirkdavo net didžiausias vargšas. Savo amžinai peršlapusiom kojom aš eidavau visur, kur tik mane kviesdavo, bet dar dažniau ėjau nekviestas, degdamas smalsumu ir pažinimo džiaugsmais: į mažas smukles, aludes, dailininkų pašiūres, profilių ateljė, poetų mansardas ir rūsius, susipažindavau su buvusiais karininkais, iš kalėjimų išėjusiais vagimis, šnekučiuodavau skveruose su pseudohipiais ir pseudodemimondu, viskas man buvo įdomu!“ (50).
“Miestas kuteno mano šnerves, kenkė sveikatai, bet dulsvas ir auksinis jo žavesys traukė mane vis giliau – aš tebesikilnojau iš vieno kambarėlio į kitą. Iš Vitebsko į Tallat-Kelpšos gatvelę, iš Tallat-Kelpšos į Pilies, iš Pilies – į Savičiaus, iš Savičiaus į Raugyklos ir taip be galo… Nuo ankstesnio būsto niekad nenutoldavau per žvirblio skrydį – lagaminas, kėdė, maišas drapanų ir jau visai nušiurusi kartoninė dėžė […]“ (50).
“O jau buvau godus moters artumos, ne tik parko krūmuose ar palėpėse, nors ir ten buvau tik nepatyręs triušelis. Buvau godus moters kvapui, persmelkiančiam ir nustelbiančiam benziną, gumą, kvepalus ir kavą. Tas kvapas jaudrino mane kaip pats miestas. Moteris mieste! Miestietė moteris rūsio ar palėpės interjere“ (51).
„Dabar gerai klausyk. Švento Jono gatvelėj prie mūsiškės Almae Matris, aš ir šiandien dažnai žvilgteliu į vieną parūdijusį, išklibusį, bet vis dar stebuklingai besilaikantį lietvamzdį; kaskart pasidžiaugiu, kad jį aplenkė didieji remontai, skuboti jubiliejiniai dažymai, o iš dalies ir laikas. Juk tai tas pats lietvamzdis, mano lietvamzdis. Stebiuosi ir neatsistebiu: kaip aš tuomet, prieš dvidešit trejus metus, įstengdavau […] užsiropšti juo iki man palikto atviro lango […]“ (55).
„Baigiu save įtikinti ir patikėti, kad net per vienut vieną žmogaus gyvenimą miestas įsigudrina taip pakisti, taip kvailai ir padrikai persimainyti, jog, norint jame susigaudyti, jau prisireiktų smulkaus visų užmūrytų arkų, durų, požeminių praėjimų, urvų, nebesusisiekiančių kiemų, vartų bei vartelių plano. Žiūri ir žiopčioji: kur pradingo ‚Bačka‘? Kur tas požemis, kuriuo jų bendrabučio landžiodavai į Martyno Počobuto kiemą ir, pro siaurutes dureles patekęs į dar siauresnį koridorių, galėjai keliauti skersai visą rūmą? Viskas pasikeitė – panta rhei! Kur buvo užkalta, dabar atplėšta ir atvirkščiai. Kažin, ar visa tai padaryta vien man suklaidinti! Aišku, kad ne. Miestui tokie pokyčiai gal ir menkniekis, bet vienam žmogui – labai daug.
Tu žinai, net keista: pasigendi net anų aptrupėjusių sienų su drėgnais nutekėjimais, net troškaus patalpų kvapo. Man tai tikrai keista. Užtat vos kažką panašaus užuodęs, vėl viską prisimeni“ (55-56).
„Universiteto balandžiai: akli, purvini, apšepę, negandų ir ligų pranašai ir nešiotojai. Pro išdaužytus langus ir vitražus jie suskrisdavo į sandėliu, veikiau tikru sąšlavynu, paverstą Jono bažnyčią. Dvėsdami dar priteršia ant suverstų knygų, pats mačiau tokią agoniją. Nurašytų knygų, nebereikalingų atseit. Jaroslavas Lemakas, liesas, mandagus jaunuolis, atvykęs iš Prahos tuoktis su mūsų angliste Margarita, išvysta šitą vaizdą, iškelia rankas ir šaukia:
– Siurr! Siurr-realizmas! Dali! Salvadore!
Slimo akys tiesiog žėri – kur dar Europoje pamatysi tokią kloaką šventykloje? Niekur. Mat šitą sandėlį buvo pradėję neva kopti, tvarkyti. Kaip šiandien matau: negausūs lenkų turistai, atvykėliai, rausiasi knygų kupetose, kažką vis dėlto surasdami… Brūkšt mėšlą nuo viršelio, kyšt į savo lenkišką terbą…“ (58).
„Pastoliai taip svaigiai kvepėjo sakais – o dar čia, mieste! – kad vieną tamsų vakarą, išsiritęs iš ‚Bačkos‘, neištvėriau ir pakilau jais į patį dangų, blaivas turbūt neišdrįsčiau. Verta, verta. Ak, verta! Teisybė, iki pono Dievo žvaigždučių vis tiek dar toli, užtat Vilniaus miestelis tyso taip žemai, tarsi būtų ne sostamiestis, o koks lėlių teatrėlis. Gėrėjausi, įsitvėręs į slidų rąstelį, o kai reikėjo leistis žemyn, pabūgau!“ (59).
„Man daug kas įstrigo iš to meto – rudenėjantis, visiškai plikas, persmelktas pagelos ir žiemiškai iškilmingas Vilnius. Kalėjimo mašinų kolona ties Misionierių bažnyčia, ant suolelio numiręs vyras skvere prie Halių turgaus… būriais siaučiantys paaugliai – parkuose, priemiesčiuose, paupiuose […] Bet mane stulbindavo ir vis naujai atsiveriantys miesto vaizdai nuo Vingrių šlaito, vis naujos panoramos, susiliejantys kontūrai ir kontrastai – šiferis šalia švediško granito, čia prie Šv. Teresės… […] mane dar jaudino miestas, toks, koks buvo – su nuvarvėjusiais fasadais, trupančiu grindiniu, rūgtelėjusiumi alumi, kraujo šliūže ant grindinio, gėlyno vidury gulinčiu girtuokliu ir skrybėlėtom Konservatorijos studentėm […] (67).
„Aš bent nesistengiau dėtis geresniu. O tokiais, man rodės, dėjosi visi, išskyrus miestą, kuris tik fiksavo mano pralaimėjimus. Kokius, paklausi? Taip, dabar juokas imtų. Žvelgiant iš amžinybės… Taigi, miestas. Jis vienintelis nesistengė rodytis geresniu. Toks amžinai laikinas miestas, susitaikęs su savo skurdu, su niokojoimu, net nebesvajojantis apie savo ankstesnį švytėjimą, kurį dar buvo galima nujausti, kaip ir mistinę šlovę ir stebuklingas galias. Sutikau jį kaip neišvengiamą lemtį, atleisk už skambius žodžius! Miestas buvo senas, dar labiau jį sendino patys gyventojai – žaliom seilėm spjaudančios senės, vaikai senių veidais ir pečkuriai, įraudę girtuokliai, inteligentai tarsi arkliai su akidangčiais, nieko nematantys ir nepaisantys […]. Dar bohema, iš kalėjimų išeinantis paatostogauti kietasis kontingentas, smulkiais apgavikais knebždantys priemiesčiai ir būriai nomadų iš Rytų šalies – tai ir buvo terpė, kurioje aš plūduriavau. Miestas dvokė pūvančiais dantimis ir trūnijančiom gegnėm.
Aplink tvyrojo mirties nuojauta, tik niekas nekreipė į tai dėmesio. Vynas buvo pigus, o išvietės nemokamos. Gal tik man – pakaušusiam romantikui – miestas buvo panašus į kilnų, paliktą likimo valiai, bet nedejuojantį sužeistąjį, kurį, tiesa, bando gydyti atsitiktinai jį užtikę žmonės – ne tiek gydo, kiek ginčijasi, ką gi su juo daryti – pakelti, palikti ar pribaigti? Pribaigti, beje, būtų buvę jau visai nesunku.
Aš atvažiavau į suklupusį, gęstantį miestą, agonijos apimtą miestą, kuriame niekas šito nepastebėjo – nenorėjo pastebėti. Dar teberiogsojo Kardinalijos griuvenos […]. Aš dar užtikau dvesiantį miestą su savita šneka, priemiesčių papročiais, centro batalijom, pižonas ir besimaskuojančiais, bet vis tiek labai ryškiais pedžiais. Skyriau Subačiaus peilininkus nuo „Krasnūchos“ banditų, Antakalnio pseudointeligentiją nuo Žvėryno oriųjų senių, susidūriau su pavingio sovietija, su baisiu skurdu Šnipiškių „harleme“, su silikatinių namukų inspektais Ukmergės gatvės gale. Su alaus kioskais bei cisternomis, žinybiniais bufetais, aludėm, kavinėm, kioskais, alumi pirtyse, valgyklose, stotyse ir visuose krūmuose. Ko buvo, tai buvo. Dar užtikau.
Tikriausiai miestas buvo visai kitoks, net tuomet suvokiau, kad tik aš regiu jį tokį, bet žinojau ir tai, kad kitiems jis atrodė dar klaikesnis, o didžiumai apskritai nerūpėjo, koks jis – šie žmonės gyveno savo irštvose, mažagabaritiniuose butuose, bet ne mieste“ (68-69).
„O, dieną! Dieną aš gyvenau Maksimo Gorkio gatvėje – nuo Katedros kapitulos namų su renesansiniu atiku pačioje jos pradžioje iki pat Elzės bibliotekos pačiam gale, šalia geležinkelio pralaidos. Visa ši – čia visai siaura, platėjanti miesto linija dieną priklausė man. Arba: ir man. […]
Nuo triaukščio bibliotekos mūro kasryt leisdavausi iki ilgosios gatvės žiočių, pakeliui sužinodamas ne tik visas naujienas, ne tik sutikdamas šimtus pažįstamų, bet ir spėdamas išmesti bokalą kitą alaus, stiklą vyno ar atsitiktinę taurelę degtinės“ (70).
„Krepšelyje turėjau butelį vyno ir kelis butelius alaus. „Puškinovkoje“ – taip vietiniai vadino – nė neketinau užsibūti. Puškinovkoje! Sena Algirdo valda. Aleksandras Sergejevičius niekad čia nesilankė, nei iš verandos, nei iš mansardos nežvelgė į pasmėlusį kaip šiandien nuo kaitros Belmontą, nesimeldė nei šeimos koplyčioje, nei prie šuniukų […] kapelių“ (74).
„Įsivaizduok tą dviejų kambarių butuką Literatų gatvėje, seno namo pakraigėje. Du langai į Bekešo kalną, vienas į akligatvį. Belangė virtuvėlė ir septyniasdešimt keturios pakopos aukštyn arba žemyn, kur iškart į veidą sualsuoja troški Gorkio gatvė su savo užgriozdintais kiemais, sandėliukais, tais pačiais sustingusiais veidais, – rodos, juos kažkas užkonservavo: man nesant jie nė kiek nepakito, tarsi į raukšles kažkas būtų pripylęs gipso ar cemento. Surukę, sumurę, rausvi ir violetiniai, apatiški ir koktūs veidai“ (262).