Jurgis Kunčinas

„Glisono kilpa“


Vilniaus erdvė romane

Glisono kilpoje Jeronimo Jaro gyvenimo klajonėse svarbią vietą užima Vilniaus miesto topografija. Herojui „rūpi miesto topografija, planimetrija, architektūra“ (38). Miestas yra pavojingas, bet kartu ir traukia jį kaip „neišvengiama lemtis“ (68). Kai kurie Vilniaus ypatumai, tokie kaip jo „kenksmingumas sveikatai“, „dvokas“ („pūvančiais dantimis ir trūnijančiom gegnėm“), „sužeistumas“ („nedejuojantis sužeistasis“) yra artimi R. Gavelio Vilniaus įvaizdžiui Vilniaus Pokeryje. Romane Senamiesčio (svarbiausios veiksmo vietos) skiriamaisiais ženklais tampa „apgriuvę“ „nusilaupę“ pastatai, “urino“, „drėgmės“, „aklinų kiemų“ kvapai, „kraujo dėmės“, „nuvarvėję fasadai“, „trupantis grindinys“. Aiškiai yra priešpastatomas miesto senumas (jo „ankstesnis švytėjimas“, „mistinė šlovė“) jį žalojančių ir „niokojančių“ skubotų pokyčių naujumui: po ilgos pertraukos Jeronimas, sugrįžęs į miestą, stebisi taip greitai sugebėjusiu pakisti ir persimainyti miestu, pasiilgdamas jo „aptrupėjusių sienų“ ir kvapų. Tokiu būdu, Jeronimo pasakojimas fiksuoja dingstančio miesto pėdsakus.

Nors herojus deklaruoja savo „smalsumą“ viskam mieste (50), ir romane, iš tiesų, gausu įvairių topografinių detalių, tačiau tekste neaptiksime išsamių Vilniaus vietų ar objektų aprašymų. Romane yra minimi bendrabučiai (siuvėjų, konservatorijos), dansingai (ryšininkų, karininkų namų), parduotuvės („Centrinis gastronomas“, „daržovės“, „supirktuvė“, „Centrinis knygynas“), 10 kavinių: „Rotonda“, „Čeburekinė“, „Narutis“, „Pelėda“, „Lyra“,“ Žarija“, „Po bačka“, „Literatai“, Dailės instituto valgyklėlė, baras prie Visų Šventųjų bažnyčios. Daugelis jų dabar nebeveikia. Romane minimi ir kiti infrastruktūriniai objektai, neturintys didelės reikšmės: vaikų kalėjimas, pravoslavų kapinės, Geležinkelio stotis, Panerių stotis, „beždžionių tiltas“ ties ŠEC‘u, lenkų pensionatas. Tekste aptinkame 30 Vilniaus gatvių pavadinimų. Pavadinimai ir keliais štrichais aprašomi objektai tarsi sukuria vietovės aurą.

Kaip ir Tūloje, herojaus judėjimas mieste yra įtakojamas atsitiktinumo ir noro pažinti miestą. Pirmajame Kunčino romane nuskamba svarbus ir Tūloje motyvas – „savo“ vietos paieška. Ne vieną sykį Jeronimas pritaiko sau citatą iš Biblijos: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi, kur galvos priglausti“. Savosios erdvės paieška turi ne tik egzistencinę prasmę, bet ir topografinę. „Sava“ erdvė aiškiai sutampa su Senamiesčiu, o dar konkrečiau su Maksimo Gorkio g. (Didžioji g.) arba tiese nuo buvusios masinės bibliotekos Nr. 9 (Elzės bibliotekos Aušros vartų gatvėje) žemyn pro Aušros vartus iki Katedros kapitulos namų, kurią Jeronimas traktuoja kaip „priklausančią jam“ (70). Semantinę priešpriešą Gorkio gatvei sudaro Katedros aikštė, suvokiama kaip svetima erdvė, kurią padaro „svetima“ šalia esanti „raudonklynių ministerija“ (70). Jeronimui taip pat „priklauso“ „jo“ lietvamzdis Universiteto sienoje, kuriuo jis ropštiesi, kad galėtų nakvoti Almae Matris patalpose. Miesto „įsavinimas“ pasireiškia ir per nuolatinę Jeronimo gyvenamosios vietos kaitą Senamiesčio ribose: „nuo ankstesnio būsto [jis] niekad nenutoldavo per žvirblio skrydį“ (50) – to kilnojimosi priežastis yra įvardijama kaip miesto „ žavesio“ trauka „vis giliau“ (50).

Geografinės Vilniaus ribos romane yra Markučiai (Jeronimas gyvena pas Erną), Belmontas (Jeronimo pasivaikščiojimo vieta), Aukštieji Paneriai (iš ten Jeronimas į Dzūkiją važiuoja), Antakalnis (Ofelijos butas), Lazdynai (Jeronimas laikinai gyvena) – veiksmo vietos, bei Žirmūnai, Krasnūcha (dabartinis Savanorių pr.), Šnipiškės, Žvėrynas – įsivaizduojamos vietos. Tačiau „tikrasis“ miestas sutampa su Senamiesčiu, kuris priešpastatomas naujiesiems rajonams, sudarytiems iš „irštvų, mažagabaritinių butų“ (70).

Kaip ir kituose Kunčino tekstuose, vaizduojant miesto „peizažą“, dominuoja socialinė komponentė (tekste daug dėmesio yra skiriama įvairių tipų miestelėnų aprašymui). Pažymėtina, kad svarbi Vilniaus tradicinės poetikos dalis – gamta – šiame kūrinyje nėra vaizduojama. Apie upę yra užsimenama tik vieną kartą – kad Jeronimas garlaiviuku plaukdavo į užmiestį (73). Gamtos aprašymus atstoja užuominos į ją. Pavyzdžiui, gamta „pasireiškia“ per medinių Jonų bažnyčios pastolių „svaigų kvapą“, kurį užuodžia Jeronimas, stovėdamas Jonų bažnyčios viršuje. Panoraminiuose vaizduose (nuo Vingrių šlaito ir Jonų b. viršaus), kurių pasakotojas nekonkretizuoja, yra aprašoma ne tiek tai, kas matoma, o ką jaučia herojus – gamtos buvimas yra implicitiškai numatomas. Gamta tampa reikšminga antroje romano dalyje, kai veiksmas yra perkeliamas į Dzūkijos girias.

Šiame romane sakralinis Vilniaus poetikos elementas, išsidėstęs erdvės vertikalėje, t.y. bažnyčios, (čia minimos šv. Teresės, Piatnickajos cerkvutė, Misionierių b., Šv. Jono b.), skirtingai nuo Tūlos, atlieka daugiau atsitiktinės vietos funkciją – jų sakrališkumas lieka šešėlyje, ir jos tiesiog konkretizuoja veiksmo vietą (pavyzdžiui, tekste yra minima eilė, nuo pat ryto išsirikiavusi prie geltonos cisternos ties Piatnickajos cerkvute). Daugiau dėmesio yra skiriama Šv. Jono bažnyčiai, kurią sovietinė valdžia pavertė „sąšlavynu“ ir „kloaka“ (58).

Kaip jau buvo minėta aukščiau, herojus daug juda mieste. Romane yra aprašyti du Jeronimo maršrutai. Vienas – tai jo kasdienis pasivaikščiojimas nuo bibliotekos Nr. 9 žemyn Gorkio g. iki Katedros kapitulos namų. Kitą maršrutą herojus nubraižo, aiškindamas, kaip reikia nueiti iki Gerdos namų „Sibire“ (Geležinkelio rajonas, Rasų priemiestis), kuriuose rinkdavosi bohema ir kurie pateko į KGB dėmesio akiratį. Jeronimas aiškina, kad praėjus geležinkelio pralaidą, Liepkalnio gatvėje iš karto reikia pasukti į kairę, eiti iki Turgelių g., „nekreipiant dėmesio nei į kruvinus sniego krešulius, nei į paukščių bei gyvulių žarnas patakėj, nei pagaliau į žmogaus nebijančias riebias varnas“ (42), tol kol Turgelių g. nepasuka link Liepkalnio g. Tuomet reikia pakilti į šlaitą – ten pasirodys „Sibiras“, „maloni klaikuma“ (43).

Taigi, romane svarbiausia miesto ašis arba kryptis yra nuo Katedros kapitulos rūmų, toliau Gorkio gatvės tiese iki Minsko plento. Labiausiai privilegijuojamas yra marginalus Gorkio g. socialinis margumynas, „Sibiro“ „maloni klaikuma“ ir „karingųjų“ anglisčių „skylė“ Sniego g. prie Vaikų kalėjimo (Geležinkelio, Liepkalnio rajonas). Beje, šioje kryptyje aptinkame ir Almae Matris, kurios aprašymui – tiksliau, savo nakvynių joje – nemažai vietos skiria pasakotojas. Įdomu tai, kad Universitetas čia figūruoja ne tiek, kaip vieša, simbolinė, prisunkinta ideologinių konotacijų, erdvė, o kiek – privati, kaip Jeronimo nakvynės namai.

 

Kitos romano vietos

Pirmosios dalies pabaigoje yra aprašoma Jeronimo kelionė valtimi „pamirštu vandens maršrutu“ (96) iki savo gimtojo miesto (greičiausiai, Alytaus), į kurį jis išplaukia iš neįvardijamo miesto per „ilgą kaip upė ežerą“, iš jo ištekantį upeliuką, įtekantį į platesnę upę, kuri, savo ruožtu, pati įteka į Nemuną. Jeronimas plaukiа pro Veisiejus, Liškiavą, kur buvo apsistojęs nakvynei, pro Gailiūnus. Savo grįžimą namo Jeronimas palygina su Uliso kelione. Aprašydamas plaukimą, jis pabrėžia vienišumo, atskirtumo jausmą, nežinomybę.

Antroje dalyje veiksmas daugiausiai vyksta netoli Linelio ežero Dzūkijos giriose. Antroji dalis aiškiai skiriasi nuo pirmosios tuo, kad čia vyrauja gamtinis elementas, kurio beveik nėra pirmojoje – gūdžios girios, raistas, upė, ežeras – bei kaimiška buitis: Jeronimas pina krepšius Šėmos „dvarelyje“, „kapoja žabus“. Jeronimo gyvenimo giriose aprašyme yra sustiprinti pasakiškumo, pagoniškumo, paslapties elementai: prie Linelio ežero sugenda autobusas (ką mistiškai numatė Agnė), važiuojantis iš Alytaus, ir Agnė – „undinė“, „lapė“, „raudonplaukė“, „beprotė“, „romantikė sadistė“, „Loch Nesė“, „fatališka merga“, „likimas“ – pavagia, kol Jeronimas maudosi, jo drabužius, kad tas pavėluotų į autobusą; toliau aprašoma jų nakvynė pirtelėje, kur viskas paruošta „jam vienam“, važiavimas vežime, pakinkytame arkliais į „dvarelį“, Jeronimo nevykęs bandymas pabėgti, kurį sugriauna netikėtai pasirodęs Aitvaras. Jutos vestuvės Dzūkijoje vyksta pagal pagoniškas apeigas.

Dzūkijos girios Jeronimui yra palankesnė išgyvenimui erdvė, nei miestas: „Miestas anuomet buvo daug piktesnis, dabar kaimas sparčiai jį vejasi ir manding jau prisivijo“ (228); „mieste aš ne tik seniausiai būčiau padvėsęs nuo gėrimo ir benamystės – dar greičiau mane būtų susėmę mėlynšvarkiai tvarkos sargybiniai“ (233). Bet ir Dzūkija netampa jam „namais“, kurių Jeronimas visą laiką ilgisi.

Romane taip pat yra minimos kelios užsienio vietos. Iš jų svarbesnės yra Sibiras, kur buvo ištremtas Šėma, bei Krasnojarskas – kur palaidota Agnės motina (204).