Romane pirmuoju asmeniu yra pasakojama dingusio be žinios, ar žuvusio „gan keistom aplinkybėm“ (10), bohemiško jaunuolio, benamio, alkoholiko, vokiečių filologijos studento, Jeronimo Jaro, istoriją, kurioje realybė yra glaudžiai persipynusi su fantastiniais elementais. Pasakojimas daugiausiai apima 60 – 70-s sovietmečio metus. Herojus aprašo slogią ano laikmečio nuotaiką, margą Vilniaus gyvenimo mozaiką (studentus, bohemą, alkoholikus, narkomanus, benamius, saugumiečius, milicininkus, nusikaltėlius ir t.t.) ir savo gyvenimą, kuris turi aiškų siužetą, bet neturi tikslo ir prasmės. Pasakojimas nestokoja groteskiškų bei fantastinių elementų, būdingų ir kitiems Kunčino romanams. Kūrinyje taip pat yra svarstomi romano rašymo ypatumai. Mindaugas Grigaitis siūlo pažvelgti į Glisono kilpą kaip antiromaną, „antitradicinį“, „antimodernų“, erzinantį, kuriame vaizduojamas laipsniškas subjekto „išnykimas“ per „rašymą, alkoholį, seksą ir Aitvarą“[1] .
Romanas turi aiškią struktūrą ir siužetinę liniją. Romano prologe vaizduojamas pasakotojas-anonimas, kuriam neduoda ramybės prisiminimai apie jo „antrininką“ ir „dvasios bičiulį“ (7), Jeronimą Jarą. Spaudžiamas prisiminimų, jis ketina parašyti apie jį romaną. Tačiau pasakotojas gali būti ir „paties Jeronimo besiblaškančia siela“[2] . Galiausiai ar tai pasakotojo mintyse, ar tai šmėklos pavidalu „pasirodo“ pats herojus ir pradeda savo pasakojimą, užimantį tolesnę romano dalį ir savo stilistika primenantį žodinį kalbėjimą. Romano epiloge vėl pasirodo pasakotojas-anonimas, kuris atsisveikindamas su Jeronimu, prisipažįsta, kad jau dabar jis žinąs, jog tikrai sugebės pabaigti kūrinį.
Pasakojimas skila į dvi dalis – iki Jeronimo susitikimo su mistišku Aitvaru, ir po jo. Atitinkamai pasikeičia ir veiksmo vietos. Pirmosios romano dalies veiksmo vieta – Vilnius, o antrosios – Dzūkijos girios, nors joje trumpam taip pat yra sugrįžtama į Vilnių.
Pirmojoje dalyje Jeronimas prisimena savo studentavimo laikus, gyvenimą bendrabutyje, savo baimę, kad esi nuolatos sekamas, aprašo anuomet vyravusią stagnacijos, apatijos atmosferą visuomenėje, kurioje „laikas buvo tarsi sustojęs“ (21) bei savo paties „degradaciją“ (29). Anot Jeronimo, „viskas“ prasidėjo nuo to, kai jį, trečiakursį, išmetė iš bendrabučio. Tai tapo ir jo tikrosios pažinties su Vilniumi pradžia, su jo architektūra, topografija bei margaspalve publika. Jis aprašo savo gausius meilės romanus (su Elze, Erna, Valentina, Ofelija, Linda, Koste, Birute), miesto įspūdžius ir pastebėjimus apie miestelėnų būdą. Kaip ir būsimame Kunčino romane Tūla, herojus gyvena bohemišką gyvenimą, kuriame nėra „absoliučiai blaivių dienų“ (70), nuolat kilnodamasis iš vienos vietos į kitą. Sovietinei kultūrai yra priešpastatomas alternatyvus gyvenimo būdas: “ laisva“ meilė, tikslo neturėjimas, „kūrybos vakarai“, kaip kad „Sibire“, pas kolegę Gertrūdą, kur lankėsi bohemiškai nusiteikę studentai. Ne vieną sykį herojui tenka susidurti su KGB atstovais, ir dėl „Sibiro“, ir dėl planuojamo leisti žurnalo „Šaknys ir viršūnės“, kuriame, pagal Jeronimo sumanymą, turėjo būti vien „grynoji“ literatūra ir jokios „antisovietčinos“ (88).
Norėdamas pabėgti nuo nuolatinio nerimo, kad kiekvienas žino apie jo istoriją su KGB ir žurnalu, Jeronimas nusprendžia nuvykti į neįvardijamą miestuką Dzūkijoje, o iš ten, pasiėmęs valtį, nusigauna į savo gimtąjį miestelį, palygindamas save su Ulisu, grįžtančiu namo. Ten jis pirmą kartą pamato mistinę „liepsnojančią būtybę“, (115), Aitvarą.
Antroje dalyje veiksmas persikelia į Dzūkiją. Lemtingas posūkis Jeronimo gyvenime įvyksta tuomet, kai jam važiuojant į Vilnių, sugenda „Ikarus“ ir jis, nuėjęs į mišką, užsimano išsimaudyti Linelio ežere. Čia jis susipažįsta su raudonplauke Agne, „lapute“, „ragana“ , prisistačiusia Jeronimui kaip jo „lemtis“. „Per klaidą“ vos nenužudytas, jis galiausiai atsiduria Agnės tėvo trobelėje, kurioje yra gydomas Glisono kilpos pagalba bei keistu žolelių antpilu. Jeronimas taip ir pasilieka ten gyventi, tarsi kalinys. Pasveikęs, jis bando bėgti, bet po susitikimo su Aitvaru, yra grąžinamas atgal į trobelę. Gyvendamas toliau, jis sužino baisią Agnės tėvo, Valdemaro Šėmos, „kipšiaus“, „raganiaus“, buvusio miškinių vado, ir jo brolio stribo istoriją. Po Agnės tėvo mirties Jeronimo gyvenimas toliau slenka ramiai: „kasdien [jis] gauna savąją svaigalų porciją“ (232), „gyvenimo geismas“ vis silpnėja, retai kada jį pagauna įtūžis: „kodėl [jis] čia pūna“ (231).
Ramus būvis baigiasi, kai jis susipažįsta su netoliese sodyboje apsigyvenusiu tapytoju Leo ir Juta. Tarp Jutos ir Jeronimo užsimezga romanas. Jie persikelia į Vilnių, kur jiems tenka sunkiai verstis. Juta įninka į narkotikus ir galiausiai yra uždaroma psichiatrinėje ligoninėje. O Jeronimas susipažįsta su keistuoju Silvestru, primenančiu R. Gavelio Baknerį, ar M. Bulgakovo Volandą. Demoniškasis Silvestras, kuriam paklūsta net ir ministrai (visiems reikia jo stebuklingų „buteliukų“), visai kaip Volandas, pademonstruoja Jeronimui Vilniaus gyventojų „tuštybę“. Netikėtai Silvestras išnyksta, žadėdamas dar sykį susitikti su Jeronimu.
Jeronimo gyvenimas vėl pasikeičia po to, kai jis, gyvendamas kanalizacijoje, nužudo jį užpuolusį „mentą“ Bielopetravičių. Tuomet jis nusprendžia vėl sugrįžti į girias prie Linelio ežero. Ten jis gauna pakvietimą į Jutos bei Leo sūnaus vestuves ir sužino, kad Agnė numirė. Vestuvių aprašyme apstu karnavalinių bei groteskiškų elementų. Jose skaitytojas mato susirinkusius daugelį pirmosios knygos dalies tarpusavyje pagal socialinę hierarchiją „nesuderinamų“ personažų. Vestuvių kulminacija tampa Jeronimo skrydis su Aitvaru: Jeronimas pamato brendantį ežero krantu berniuką su Aitvaru ir pats stveriasi už virvutės. Aitvaras nuskraidina jį į Aitvariją, kurioje jis pats tampa Aitvaru: „Tada aš lengvai atsispyriau, sudėjęs rankas kaip maldai, ir kažkur nuskriejau…“ (305). Skrydžiu į laisvę yra užbaigiama Jeronimo istorija (kaip ir R. Gavelio Vilniaus džiaze, kuriame Tomas Kelertas pavirsta varnu).
[1] Mindaugas Grigaitis, “Jurgio Kunčino Glisono kilpa: pasaka apie troškiniu virtusį romaną”, Inter-studia Humanitatis, 13/2012, p. 78, 83.
[2] Ten pat, p. 75.