Vilniaus erdvė kūrinyje
Vilniaus vaizdavimas Ramono apysakoje yra unikalus, iki tol nebūdingas lietuvių literatūrai. Kilusiam iš Žemaitijos kaimo rašytojui šis miestas tapo savu, Vilniaus praeitis jo apysakoje koegzistuoja su dabartimi – ne kaip konkretūs, dažnai tragiški įvykiai, bet kaip miesto dvasia:
Viename iš savo interviu Ramonas sakė:
„Vilnius turi labai stiprią savo dvasią, įeidamas į Katedros aikštę jauti lyg grįžtum į namus ilgai nebuvęs, genius loci (vietos dvasia), kaip sakydavo senovės romėnai, kaip kartoja ne visai suprasdami, ką tai reiškia, dabar beveik visi. Ta Vilniaus dvasia labai lietuviška, nors čia nuo senų senovės gyveno įvairios tautos. Vilniaus grožį, ypatingą jo trauką gražiai yra aprašęs kadaise, XIX a., fotografas Bulhakas. Stebuklas, kad savo dvasią Vilnius išsaugojo iki šiolei, nors kai vaikštai po jį, matai, kaip miestas nyksta akyse. Ne šių laikų miestas. Ne veltui jo taip nekentė Nikolajus I ir Michailas Paskutinysis. Vilnius – aušros miestas, ir iki gyvenimo pabaigos prisiminsiu aušrą Vilniuje, 1991 metų sausio 13 dieną…“ (1).
„Baltų praėjusios vasaros debesų“ pasakotojui Vilnius taipogi yra visų pirma aušros miestas. Tiesa, sakydamas „Vilnius“, „mano Miestas“, jis visada turi omenyje Senamiestį, Vilniaus kalvas ir Vilniaus slėnį, Nerį ir Vilnelę, dvarus ir ežerus aplink miestą. Kiti, ypač nauji rajonai, kitoks Vilnius jam tarsi neegzistuoja, arba, tiksliau, neranda vietos jo kuriamoje miesto vizijoje.
Pagrindinė miesto ašis Ramono apysakoje yra Pilies gatvė, kuri pasakotojo vaizduotėje sujungia Aušros vartus ir Katedrą:
„Jau daug metų sėdžiu rytais čia arba priešais, arba kitur ir klausausi, kaip teka tyliai Pilies gatve žemyn laikas. Teka iš amžių ūkanų į amžių ūkanas, teka pro Jono bažnyčią, pro varpinę, pro Katedros kolonas, pro namų fasadus, čiurlena gatvės akmenimis, teka pro mane, sėdintį ryto prieblandoje su sudegusios kavos puoduku rankoje.“ (103)
„Už kiemo vartų prasideda kitas pasaulis. Ten teka, šniokščia, čeža, čiurlena, burbuliuoja, teškena, šiurena, plaudama šimtmečių drėgmės prisigėrusius pamatų akmenis, Pilies gatvė. Atvingiuoja nuo miesto vartų ir išsilieja Katedros aikštėje. Neša meilę, džiaugsmą, pagirias, ašaras, neapykantą, vargą, skriaudą, staigią mirtį, kūdikio riksmą, keiksmą, balandžio burkavimą, švelnios paslapties šnabždesį, atodūsį, nuobodulį, ilgesį, baimę, šventę, dieną, vakarą, naktį, teka ja ryto aušra ir šlepena silpstančios metų kojos. Ir nedyla jos grindinio akmuo nei nuo tūkstančių pėdų, nei nuo geležinių patrankų ratų, nei nuo sunkių užkariautojų žingsnių. Nuplaukė ja marios kraujo, nutekėjo nemunai ašarų, nuskambėjo kalnai aukso, apšiuro didikų ir kunigaikščių rūmai, išsisklaidė, pranyko be pėdsako jų puikybė ir didybė, bet vis toks pat pilkas, šaltas, kietas, amžinas jos grindinio akmuo.“ (118–119)
Simbolinis miesto centras yra Katedros aikštė, kurios aprašymui (ypač ryte) skirta nemažai vietos. Taip pat gana aiškios miesto ribos – Aušros vartai, Vilniaus slėnį supančios kalvos. Nepaisant aiškių miesto ribų ir kontūrų, ši erdvė nėra uždara, iš miesto bet kada galima išvykti ir į jį atvykti, jis traukia ne kaip lemtis (motyvas, kuris būdingas, tarkim, Gavelio romanams), bet kaip tikrieji namai.
Ramonui būdingas panoraminis arba kylantis, judantis žvilgsnis į miestą. Jeigu kalbama apie upę arba gatvę, tai paprastai nėra tik tam tikra fiksuotoje vietoje esančioms „akims“ matoma atkarpa, bet visa gatvė ir visa upė, kuri turi kryptį:
„Vilnia, vikri, smagi, čiauškėdama galvotrūkčiais lėkė į Nerį, dar truputį paspurdėjusi, nyko plačioje jos srovėje, kuri, išnešusi per visą ilgą žiemą slėgusį ledą, atsikvėpė iš gelmės ir tyliai niurnėdama, šnabždėdama nesuskaitomais verpetais, ardydama krantus, suko per miestą, pro kalvas, tolyn į miškus, lankas, kur rėkė džiaugsmingu geltoniu purienos, švelniu žalumu apkrito beržų viršūnės ir klegėjo, aidėjo paukščiai.“ (93)
Veikėjų arba jų žvilgsnių maršrutai paiso realios miesto topografijos, minimas vietas ir gatves nesudėtinga tiksliai nurodyti žemėlapyje, tačiau žiūrint į Ramono Vilnių realaus Vilniaus žemėlapyje, akivaizdu, kiek daug reikia „nematyti“, kad būtų sukurtas jaukaus, draugiško, nepavojingo (einant pasivaikščioti naktį ar labai anksti ryte), laisvo judėjimo nevaržančio miesto įspūdis. Kuriant laisvai judantį subjektą ignoruojamas, pvz., miesto transportas, kitokia miesto infrastruktūra, t. y. visa tai, kas gali reguliuoti, nulemti kasdienius veikėjo maršrutus. Atrodo, kad Ramono pasakotojas juda tik pėsčiom arba mašina – abu būdai leidžia laisvai judėti miesto erdve.
1. „Kiek žemės klumpėn prikrito“. Danutės Kalinauskaitės pokalbis su Antanu Ramonu: Ramybės kalva, Vilnius: 7 meno dienos, 1997, p. 197.