Antanas Ramonas

„Balti praėjusios vasaros debesys“


Apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ – tai pagrindinio veikėjo Vyto Kiaurakelnio (1), biografiškai artimo autoriui, analeptinis pasakojimas pirmuoju asmeniu, ieškantis ir siekiantis sugrąžinti „prarastą laiką“. Pasakojamus įvykius įrėmina ir pertraukia fragmentai iš naratoriaus dabarties, kuriuose reflektuojamas teksto apie praeitį kūrimo momentas: „Taip, aš žinau, kad viskas praeina, žinau, kad ištirpsta balso aidas, užgęsta akių šviesa, nutolsta pažįstamų žingsnių garsas, nebegrįžta už horizonto nuplaukę debesys. Taip, aš žinau. Ir vis dėlto aš grįžtu tenai, į tų metų vasarą, jaučiu, kaip pučia nakties vėjas į mano veidą, girdžiu žiogų čirpimą sausėjančioje skvero žolėje, matau akis ir veidus, atpažįstu balsus ir suprantu tariamus žodžius“ (pirmasis apysakos sakinys, 92). Įvadinė pastraipa panaši į savotišką užkalbėjimą, meditaciją ar autohipnozę: ritmizuota sintaksė, vardijimai, kartotės nuteikia ir užburia, pabaigoje aiškėja šio ritualo tikslas „Aš grįžtu į praėjusių metų vasarą“ (93).

Baigiamosios apysakos pastraipos konstatuoja parašyto teksto, užrašytų atsiminimų kitoniškumą realios praeities ir patirties atžvilgiu: „Aš laikau rankose šituos lapus, primargintus naktimis, matau juose praėjusius metus, matau veidus, girdžiu balsus, ir viskas yra ne taip, kaip buvo iš tikrųjų, viskas pridengta kažkokiu lengvu šilko šydu, gražinančiu ir taurinančiu viską, ir tas šydas – tai atmintis, netobula žmogaus atmintis, besistengianti išsaugoti viską, bet iš tikrųjų atsirenkanti iš chaotiškos, suveltos visumos tai, kas gražiausia – tiek jame pačiame, tiek kituose, tuoj pat užsimirštanti, kas buvo nemalonaus, žeidžiančio, ir tolimo laiko skausmas netenka aštrumo, virsta tik švelniu, lėtu liūdėsiu, ir meilė atrodo beveik tobula, ir viskas, kas buvo, atrodo gražiau, negu kad yra dabar.“ (232)

Analeptinio pasakojimo veiksmo vieta – XX a. 8 dešimtmečio Vilnius, pavasaris ir vasara.

Vytas, gyvenantis viename iš senamiesčio namų, išeinančiu į Pilies gatvę ir dirbantis pečkuriu netoliese esančioje katilinėje, priverstas išeiti visai vasarai nemokamų atostogų. Apysakos siužetą sudaro skurdūs, daugiausia buitiniai, privatūs Vyto vasaros įvykiai – kaip jis keliasi ryte, bendrauja su kaimynais, eina į kavinę, daug vaikščioja po mylimą miestą ir t. t. Didžioji dalis vasaros praeina būtent taip, išskyrus savaitę, kai jis krauna cementą „Pabaltijo geležinkelio apygardos Vilniaus prekių stotyje“, kad užsidirbtų pinigų; trumpą (turbūt, kelių dienų) išvyką su mergina (Ja) prie ežerų; bei kelių dienų išvyką brolio Henriko mašina į Žemaitijos kaimus ir miestelius (Vyto gimtinė); be to, po keletą kartų herojus yra aplinkybių verčiamas daryti tai, ko jis akivaizdžiai nemėgsta, – eiti į teatrą, dalyvauti vieneriose vestuvėse ir vieneriose laidotuvėse bei persikraustyti iš Senamiesčio į Šeškinę. Tačiau šis siužetas neišsemia ir net nesudaro tikrosios šios vasaros istorijos, kuri yra Vilniaus senamiesčio, jo gyventojų bei paties Vyto „kelionė“ per pavasarį ir vasarą, patiriant sykiu laisvę, liūdesį, meilę, vienatvę ir gyvenimo pilnatvę.

Nepaisant nedidelės apysakos apimties, joje nemažai veikėjų, kai kurių istorijos sudaro tarsi savarankiškas siužetines linijas. Dalis personažų turi vardus (pvz., Vyto kaimynės Leokadija, Violeta, Zuzana), o kiti svarbūs veikėjai vardų neturi (Rašytojas, Karininkas, Ji). Violeta – jauna Vyto kaimynė, linksma ir draugiška, kuri pasikviečia jį rytais išgerti kavos. Jiedu tyčia erzina smalsią garbaus amžiaus sulaukusią panelę Leokadiją, apsimesdami, kad tarp jų kažkas vyksta, tačiau jiems patiems nelabai aišku, ar kas nors be šių pokštų, kavos gėrimo, lygintuvo skolinimo tarp jų vyksta, tad galiausia jie abu eina į pasimatymus su kitais žmonėmis (Violeta – su Tadu, Vytas – su bevarde Ja), ir vasaros pabaigoje Violeta išteka už Tado, o Vytas kviečiamas būti liudininku.

Kita ryški siužetinė linija susijusi su Rašytoju, kurio namo rūsyje yra Vyto katilinė. Kartą Rašytojas užeina pas Vytą į katilinę, nes nori „tiesiog pabūti su žmogum“. Gyvendami netoliese jie dažnai matosi, ir nors nėra artimi draugai, Vytas šiek tiek dalyvauja Rašytojo gyvenime – nuramina skverelyje verkiančią Rašytoju besirūpinančią moterį, kuri pasakotojo vadinama „Rosinantu“ (Don Kichoto žirgo vardu); aplanko Rašytoją jo namuose, išklauso jį; Rašytojui mirus, dalyvauja jo laidotuvėse; ateina prie jo buto ir randa jo kūrinio fragmentą, kuris tampa savotišku „tekstu tekste“. Nelaimingas Rašytojas šioje apysakoje turi savo antrininką – kiemsargį grafomaną Poviliuką (Povilą Matėną), kurio eilių ir kitokios kūrybos Vytas kartais yra priverstas klausyti. Paprašytas išsakyti savo nuomonę apie Povilo eilėraščius, herojus pastebi juose „labai daug jausmo“, ir mano, kad jie „tiktų nacionalinei estradai“. Jam tarpininkaujant, Poviliuko eilės tampa daina, kuri skamba per radiją, o jų autorius pasipučia ir jaučiasi tikru poetu.

Dar viena siužetinė linija – pažintis su mergina, kurios vardo skaitytojas nesužino (Ji), romantiški pasivaikščiojimai naktiniu ir dieniniu Vilniumi, išvyka prie ežero. Kurį laiką skaitytojas, kaip ir pasakotojas, nesupranta, kokie būtent santykiai juos sieja ir kodėl jų meilė atrodo neįmanoma, tačiau vieną dieną Vytas sutinka Ją kavinėje kartu su vyru-kanadiečiu Johnu. Vėliau, prieš pat jų išvykimą į Kanadą, herojus gauna laiškelį su kvietimu atvykti į oro uostą atsisveikinti, tačiau niekur nevyksta, nors iki galo nėra įsitikinęs, kad pasielgė teisingai.

Galima būtų išvardyti dar keletą tokių atskirų siužetinių motyvų (pvz., krovikų brigados, kurios narys yra Vytas, „socialinis portretas“; Lietuvos kaimų ir miestelių „socialinis portretas“; buvusios aukštuomenės ponios, sulaukusios beveik šimtmečio ir tebegyvenančios viename iš savo buvusio dvaro kambarių, istorija ir t.t.), tačiau vis dėlto svarbiausia siužetinė linija yra „romanas“ su senuoju Vilniumi, kuris taip pat baigiasi išsiskyrimu – rudenį visi namo gyventojai yra iškeldinami į butus naujame rajone. Vienintelis tą padaryti atsisako Karininkas, kuris užsibarikaduoja savo namuose, laikosi iki paskutiniųjų, ir kai jau pareigūnai susiruošia jį išgrūsti jėga, nusišauna.

Apysakos pabaigoje pasakotojas nebeatpažįsta parašytame tekste savo vasaros ir savo praeities, ir finale sukuria metatekstinį paradoksą – sunaikina apysaką, kurią mes skaitome:
„Aš laikau rankose šituos lapus, primargintus naktimis, ir nėra juose praėjusių metų, nėra juose praėjusios vasaros – yra ne mano metai, ne ta vasara, yra kažkas kita, man nepažįstama, beveik svetima, tolima, gal ir gražu – nežinau, bet tai ne aš, ne Ji, ne Violeta, ne Poviliukas, ir liepos ne tos, ir krapai Rašytojo balkone ne tie. Tai ne mano vasara, ir aš metu tuos lapus į pakurą, metu po vieną ir jaučiu, kaip didėja tuštuma krūtinėje, kaip peršti akys nuo liepsnos.“ (232)

 

1. Gali būti, kad tai ne „tikra“ veikėjo pavardė, o situacinė ironiška pravardė, nes minima tik vieną kartą (125 psl.)