Dar nešvytėjo saulė miesto bokštuose, ir buvo tylu jame kaip girioje. (119)
Čia ne Paryžius ir net ne Sofija, kurioje Bvana sakosi buvęs. Viso labo tik gūdi provincija, toli nuo viliojančių Europos klystkelių. (120)
Palaimintas Vilniaus miestas. Ir prieš tris šimtus metų, ir prieš šimtą, ir šiandieną turi turėti jis savo kvaišelį, ir gana. (121)
Kokie apgaulingi kartais būna gegužio vakarai. Jau nusileido saulė ir tvyro virš miesto giedras, be jokio debesėlio dangaus skliautas. Nusviro vėliava Gedimino kalne, pritilo miestas ir kvepia net čia, ant grindinio akmens, bundančia žeme. Rodos, taip ir bus ir bus visą laiką, iki pat rudens, ta šiluma, ta ramuma, ta giedra. Neskubėdamos skleisis viena paskui kitą gėlės ir žydės ištisai laukai aplinkui. Ir širdyje nuo dabar, rodos, jau bus visą laiką lengva ir giedra. Ir tarsi nebuvo begalinių juodų naktų, pilkų rytmečių, nuobodulio, ilgesio, nepaaiškinamo nuovargio ir liūdesio. Mušė varpai Katedros varpinėje, šnarėjo Neris po tiltais ir skendo Vilniaus kalvos šiltoje, drėgnoje pavasario naktyje. (129)
Apie ką mes kabėjome tą vakarą, kai pavasario nakties sutemos gaubė miestą, kuris atrodė amžinas? (131)
Vėlyvą popietę, kai saulė nuožulniai apšviesdavo stogus, bokštus, mėlyną Belmonto mišką, kai lėtai artėjo žemės link dangaus skliautas su sustojusiais debesimis, stovint balkone staiga suspausdavo širdį – nėra žemėje daugiau kitos tokios vietos, kur būtų tokia ramybė, kur švytėtų taip mėlynų miškų fone balti bažnyčių bokštai. (133)
Išėjau į aikštę prieš Aušros vartus . Ten, už tos sienos, už tų vartų su šuoliuojančiu raiteliu, stūksojo paslaptingas burtų miestas. Rymojo medžiai ir bokštai, ilsėjosi grindinio akmuo po dienos. Atsistosiu, pereisiu aikštę, pereisiu pro vartus, skendinčius prieblandoje, tik amžinoji ugnis virpės aukštai, apšviesdama palenktą į dešinę, su nuleistais vokais ant nuostabaus gražumo akių moters veidą. Už tų vartų mano miestas, mano namai. (145)
Rūkas sidabriniu žiedu supa miestą, ir saulė virpa drebulių lapuose. Nerimas niurgzdamas lieka apačioje, rūkuose ir šešėliuose. Aš kaip Dievas sėdžiu ant kalbos keteros ir žiūriu į ką tik sutvertą pasaulį. Didysis Vienas sėdasi šalia ant žolės; ir sidabrinė jo barzda nuausta iš ploniausių rūko gijų. O apačioje švyti išniręs iš tamsos miestas, ir spindi auksiniai bokštai, marguliuoja stogai, vingiuoja pilki gatvių siūlai. Aš žiūriu į miestą, ir Didysis Vienas sėdi šalia manęs ant rasotos žolės. (157)
Tas miestas stebino mane. Į jį galima išeiti kiekvieną rytą, vaikščioti kiekvieną dieną tomis pačiomis gatvėmis, pro tuos pačius namus, pro tas pačias bažnyčias, kopti takeliais į tas pačias kalvas, ir visada žiūrint į jį kitaip plaka širdis ir šviesėja, skaidrėja galva. Taip panašiai niekada nenusibosta mylimos moters veidas. Gali žiūrėti ir žiūrėti į jį, ir visada jis naujas, visada kitoks, nors, rodos, ir žinai kiekvieną bruoželį atmintinai. Plaukia dangaus mėlynėje bokštai, rymo stogai, vinguriuoja kviesdamos eiti ir eiti gatvelės, siauros, amžinai šešėliuose, ir kiemai – niūrūs, apleisti: nusilupinėjęs tinkas, pribraižyta nešvankių žodžių, sulaužyti, išrūdiję, kiauri lietvamzdžiai, žolė juose, medeliai suaižėjusių sienų plyšiuose, dvokia šlapimu, katėmis ir dar velniai žino kuo amžinai drėgnos tarpuvartės. Ir vis dėlto jis buvo mielas. Mielas, artimas, savas. Kaip motina. (170)
Dar buvo nepatekėjusi saulė, sėdėjau ant Šeškinės kalvų. Miglos – ženklas, kad vasara eina į pabaigą – baltu žiedu supo miestą. Tik pačiame slėnyje miglos nebuvo: kyšojo iš prieblandos vis baltėdami ir baltėdami bokštai, traukėsi vienas nuo kito ir skyrėsi iš bendros masės namų stogai, pastatai, karštėjo dangaus spalva rytuose, bet dar buvo pilnos tamsos gatvės, dar tvyrojo tamsa virš upės, po tiltais, po viadukais, tankiai suaugusių medžių paunksmėje. Miestas palengva kilo iš lėtai banguojančios jūros, tarsi keliamas ant milžino delno. Tuoj tvykstels saulė auksinių bonių apskritime ir išbrėš ryškiai filigraninį kryžių piešinį. Tamsos jūra leidosi žemyn, ir ritosi lėkštos, sunkios tarsi gyvsidabris bangos nuo horizonto iki horizonto, ir miestas iš lėto svyravo, nirdamas iš gilumos. Ir išnirs jis tik vienai akimirkai, švystelės visu savo grožiu ir spindėsiu. Pasirodys netikėtai papilkėjusio dangaus tolumoje juoda, didžiulė kaip kalnas banga ir visai be garso ims ristis vis artyn ir artyn, kildama vis aukščiau ir aukščiau, kol pajuos jos šešėlyje dangus. Ir prasiris nesušnarėjusi, nesuteliūskavusi į begalinę nesuvokiamo tolumo tolumą. Prasiris, ir miesto nebebus. Tik lėkštos, ilgos iki horizonto tamsos vilnys ir tuščias dangus. (170-171)
Lietus jau buvo nurimęs, bet smagiai, padaužiškai tebesitrankė miesto pakraščiuose nueidama perkūnija. Gatvė buvo tuščia, tik dar čiurleno drumzlini upeliūkščiai pakraščiais jau tildami, sekdami. Medžiai gėrė šviežią lietaus vandenį, tiesėsi suvargusi skverų žolė. Gysločių lapai prie katilinės durų tikriausiai spindėjo laimingi ir patenkinti. Virš ežerų, virš miškų, ten, visur už miesto, virš pievų ir upelių, vaikščiojo lengvas lietaus rūkas. Kilo ir leidosi, klausydamasis, kaip gena vasaros žemė lietų. Susigraibiau cigaretes kišenėje ir, traukdamas lauk pakelį, staiga aiškiai supratau, kad mirsiu tik šitoje žemėje. Tik šitoje. (180)
Kai privažiavau Miestą, jis jau žibėjo besileidžiančios saulės spinduliuose. Mėlynavo pušynai ant aukštų Neries skardžių, spindėjo aukso bonios ir akino balti, plačiai atkelti vartai. Tik dabar supratau, kaip pasiilgau tavo gatvių priešaušrio miglose, vakaro sutemose, lietaus darganose. (208)
Kažkas šliaužė į miestą, prisidengęs tamsa ir rudeniu. (223)