Vilniaus erdvė romane
Romane Vilniaus džiazas nėra daug miesto topografinių detalių, bent jau žymiai mažiau, nei Vilniaus Pokeryje. Iš infrastruktūros objektų minimos 5 kavinės, Vilniaus stotis, beprotnamis, kapinės, „Žalgirio“ stadionas, techninės literatūros knygynas, 2 valdžios įstaigos; kultūros objektų yra 8; gamtos – 1; privačių erdvių – 7.
Pagrindinis romano veiksmas vyksta Naujamiestyje. Herojai mokosi Fizikos fakultete Naugarduko gatvėje. Jų gyvenamosios vietos taip pat yra už Senamiesčio ribų: Raimonda gyvena pas Papą Doką netoli Čiurlionio gatvės, Justas Pirkelis – Čiurlionio g.; Tomas Kelertas – Gajaus g. (dabartinė Šeimyniškių g.) prie stadiono; Jolanta Kairytė – Kalvarijų rajone; vienintelis Izia gyvena Senamiestyje prie Universiteto. Senamiestį iš dalies užkabina ir Dainiaus Pirkelio maršrutas: Komjaunimo gatvėje (dabartinė Pylimo g.) jis įsėda į troleibusą, pravažiuoja Kronikos kinoteatrą, toliau juda Kapsuko g. (dab. Jogailos g.), pasuka Gedimino prospektu ir kyla troleibusu Kudirkos g. iki Čiurlionio g. Kitas apašomas Dainiaus maršrutas yra jo kelionė iš Čiurlionio g. pas Tomą Kelertą (Gajaus g.). Dainius eina „Brodu“ (Lenino prospektas, dab. Gedimino pr.), užsuka į „Neringos“ kavinę, toliau juda Vilniaus gatve ir kerta Žaliąjį tiltą. Papa Doko maršrutas taip pat priklauso Naujamiesčiui: profesorius eina iš Fizikos instituto Algirdo gatvėje, kerta Kudirkos gatvę.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad „stebimų objektų“ yra tik keli: „Techninės literatūros knygynas“, Veros Muchinos skulptūros, puošiančios Žaliąjį tiltą; Žalgirio stadionas, „Kronikos“ kinoteatras, Petro Cvirkos paminklas. „Kronikos“ kinoteatras, Muchinos skulptūros, paminklas Cvirkai verčia herojų apmąstyti tarybinę ideologiją ir tarybinės kasdienybės realijas. Šie stebimieji Naujamiesčio objektai savitai rezonuoja su svarbiausiomis veiksmo vietomis, kuriose telkiasi galia: Fizikos fakultetu (Tomas Kelertas daug samprotauja apie totalitarinės valdžios prigimtį; Papa Dokas įkūnija merdinčią mokslo mintį, kurią veikia ideologija) ir Valstybinio saugumo rūmais (Vovočka prilipdo prie KGB rūmų sienos plakatą „KGB likvidavimas“). Tokiu būdu, topografiniai veiksmo vietos ypatumai atspindi nuolat gvildenamą galios problematiką romane. Į stebimų objektų sąrašą nepatenka sakraliniai pastatai – bažnyčios.
Nors romane Vilniaus džiazas nėra geografiškai ir simboliškai aiškiai išreikštos opozicijos tarp „tikrojo“ ir „netikrojo“ Vilniaus, kaip kad Vilniaus pokeryje tarp Gedimino bokšto ir Lenino aikštės, visgi užsimenama, kad „tikroji Vilniaus naktis“, kaip ir diena, užgimsta „senų bažnyčių šventoriuose“ (91), kurie tarsi sudaro priešpriešą su „gražiai apšviestu Brodu“ ir jo oficialiomis įstaigomis. Be to, su bažnyčiomis koreliuoja Vilniaus universitetas ir erdvė aplink jį, kai fizikų „slibinas“ Senamiesčio gatvelėmis patraukia nuo Fizikos fakulteto Universiteto centrinių rūmų link. Čia prasiveržia išlaisvinantis Vilniaus šokis ir būtent Senamiestyje Tomas Kelertas pavirsta į laisvės ištroškusį juodvarnį.
Pažymėtina, kad Vilniaus miesto objektai matomi žmogaus akių lygyje. Vienintelė panorama ir žvilgsnis iš viršaus yra vaizduojama pačiame romano gale, kai varnas-Kelertas pakyla virš miesto. Tuomet jis mato bažnyčias (apie jų buvimą romane tik užsimenama), „dar ir dar vieną“, kurios pasirodo esančios „svarbūs didžiojo orkestro slaptieji taškai“ (369), ir kitas slaptasias Vilniaus vietas, kurios yra privačios erdvės dalis (Jolantos, Dainiaus, Izios namai). Žvilgsnis iš viršaus koreliuoja su subjekto išsilaisvinimo (kurio galiausiai pasiekia Tomas) idėja.
Kitos „Vilniaus džiazo“ romano vietos
Semantinę priešpriešą Vilniui sudaro Paryžius, Niujorkas, Čikaga, Roma, Bostonas, Haifa, Diuseldorfas, Viena. Paryžius, Niujorkas ir Roma Dainiui Pirkeliui asocijuojasi su galimybe prabangiai ir turtingai gyventi. Dainius Pirkelis, įeidamas į „Neringą“ su „nudrengtais rūbeliais“ ir jausdamas „skeptišką“ rūbininko žvilgsnį, įsivaizduoja, kad jis yra turtingas ir kad vyksta toks pokalbis tarp jo ir rūbininko: „ – Kokie įspūdžiai iš Paryžiaus? – tyliu ir prielankiu balsu pasiteiravo storulis rūbininkas. – Nieko naujo, tėvai, nieko naujo. Viskas kaip visuomet. – Kaklaryšio segtuką turbūt įsigijote Niujorke pas Tiffany, – pabandė meilikaujamai įsiterpti metrdotelis. – Berods, Romoje, pas Valentino. Argi viską atsiminsi, – žieduota Senio ranka mostelėjo plastiškai, bet abejingai“ (44).
Paryžius ir Niujorkas taip pat yra laisvės erdvė, kurioje įmanoma niekieno netrikdoma, nevaržoma ideologijos komunikacija, susikalbėjimas ir tarpusavio supratimas. Vovočka Gercmanas mąsto apie lietuvius ir Tomą Kelertą: „Galima griežtai įrodyti, kad jokios transformacijos nepakeis užburto Mebijaus lapo. Net misteris Kelertas jo nepakeis. Galėčiau jam šitai išaiškinti. Bet jis manęs nesupras. […] Tiesiog jo smegenys veikia kitais dažniais. To, ką manosios perduos, jo smegenys nepriims. Komunikacijos tragedija. Mudu susišnekėtume tik neutralioj zonoj. Paryžiui arba Niujorke. Ten abiem tektų keisti savo smegenų veiklos dažnius. Ten galbūt pasiektume bendro rezonanso. Gal reikėtų pavilioti jį į kokį Niujorką? Aš vis vien anksčiau ar vėliau išvažiuosiu. Tačiau jis ne žydas. […] Kaip paversti šitą Vilniaus kūdikį Niujorko žvaigžde. Sunki užduotis: jie itin prisirišę prie savo gimtinės“ (18).
Izraelis, Haifa, Diuseldorfas bei Čikaga minimi gabaus fiziko Izios kaip pažangaus tiksliojo mokslo centrai, priešingi Vilniaus „seniai mirusios fizikos kliedesiui“: „ – Aš nevažiuosiu į Izraelį, – įsitikinęs pratarė Izia, – nors mane ir kviečia Haifos universitetas. Neturiu ką ten veikti. Aš nemėgstu rabinų, nemėgstu dykumos. Aš mėgstu tik fiziką. […] Mane dar kviečia Diuseldorfas ir Čikaga. Pasirinkau Čikagą. Vienareikšmiai. – Kodėl? – Tai vienintelė pasauly vieta, kur galėsiu pavalgyt tikrų lietuviškų cepelinų“ (57).
Viena vertus, vakarietiškas pasaulis yra siejamas su įvairove, intensyvia raida, margumu, individualumu. Tomas kalba apie keistą senį bare: „Kasdien sutiktum po tokį, nebereikėtų nė gėrinėti. Alcentas klaikus, tikriausiai koks išeivis. Tarkim, iš Bostono. Harvardo profesorius su privačia filosofine sistema. Spalvingas tipas. Mūsų klaikiausia nelaimė yra ta, kad mūsų gyvenimas beviltiškai vienspalvis ir monotoniškas […]“ (67). Kita vertus, Vakarai visgi yra svetima ir bauginanti erdvė: „Izaokas Beilis nepajėgė nė įsivaizduoti, ką veiks vienas vienužis kriokiančioje, dvokiančioje Čikagoje. Jis bijojo ten važiuoti. Bijojo suvis neprivažiuoti, beveik įsivaizdavo, kaip pasimes jau svetimoje, priešiškoje Vienoje […]“ (61).
Priešingi vakarietiškam poliui yra Sibiras, Maskva, Rusija. Sibiras asocijuojamas su trėmimais ir priespauda: „Aš bijau praeities šmėklų, jos gali pareikalauti atpildo. […] Bijau, kad kurią naktį į namus įsibraus Kelerto šmėkla ir pasakys: tu neatbuvai savo laiko Sibire, ką gi – nenorėjai anksčiau, teks dabar. Bijau tavęs, Kelerčiul […]“ (85). Bakneris išdėsto vieną teoriją, pagal kurią Rusija yra eksperimentinė „kvailybės zona“, skirta tam, kad pasaulis matytų, ko daryti nereikia (211). Rusija ir Tarybų valdžia romane priklauso „nenormaliam“ pasauliui, ir šiuo atžvilgiu yra artima Vilniui, kurio “ypatinga santvarka” yra tik tarybinės sistemos atspindys ar hiperbolizacija.
Vilniaus ir Rusijos santvarka romane yra priešinama Eldorado santvarkai. Tai paralelinis pasaulis, iš kurio atvyksta Bakneris. „Mūsų pasaulis geriausias iš visų įmanomų pasaulių!“, sako jis (132). Eldorade dvasinė ir kūniška laisvė savotiškai susimaišo su grežta gyventojų (jų minčių) kontrole. Taigi Eldoradas, viena vertus, yra laisvės ir bendrumo idealas, o, kita vertus, totalitarinės santvarkos šaržas (jis taip pat turi Galvojimo tarybą, Tremties komisiją; Eldorade yra kuriami laisvės, istorijos, meilės protezai).