Ričardas Gavelis

„Vilniaus džiazas“


Vilniaus džiazas tęsia Vilniaus pokerį. Viena pagrindinių romano problemų – individą žalojančios totalitarinės valdžios prigimtis, jos apraiškos bei pasipriešinimo jai būdai. Kartu didelis dėmesys skiriamas žmogaus kūno bei erotikos temoms. Per kūną, viena vertus, žmogus yra engiamas, bet, kita vertus, per jį gali ir išsilaisvinti. Kaip ir Vilniaus pokeryje, vienas svarbiausių romano herojų yra Vilnius, kuriam skirta būti ne tik pagrindine veiksmo vieta, bet ir esminiu paslaptingu džiazo atlikėju. Kaip rašo Mindaugas Grigaitis, priešingai nei Vilniaus pokeryje, kuriame „subjektų skirtys lieka neįveiktos“ ir „uždarytos savuose naratyvuose“, Vilniaus džiazo „personažai pajėgia vienas su kitu susilieti“ . “Muzikinis” kūrinio pobūdis, kaip ir susivienijimo idėja, lemia savotišką pasakojimo struktūrą: nuo pasakojimo apie vieną personažą pereinama prie kito be jokių paaiškinimų, sukuriant vientisos polifonijos įspūdį. Grojančiame orkestre susipina „lietuviškojo“, „lenkiškojo“, „rusiškojo“ bei „žydiškojo“ Vilniaus melodijos.

Romaną sudaro trys dalys: „Meditacijos“, „Bakneriada“, „Didžioji bendrija“, ir keturi priedai: „Specialių terminų žodinėlis“, „Baknerizmo statytojo moralinis kodeksas“, „Apie tarakonus ir kitus liaudies priešus“, „Valdymo sistema kaip psichinis ligonis“. Lygiagrečiai romane pasakojamos kelių personažų istorijos. Personažai yra labai įvairūs, daugiausia jauni žmonės: pagrindinis herojus Tomas Kelertas – vienas gabiausių fizikos fakulteto studentų; jo geriausias draugas, itin gabus fizikas vilnietis žydas Izaokas Beilis, kuris nori išvažiuoti iš Lietuvos į JAV, Čikagą; Vovočka Gercmanas – gabus žydas iš Leningrado, atvirkščiai, norintis gyventi Lietuvoje; Dalė Navakaitė – Tomo Kelerto meilė, „svajinga kinomanė ir fotografijos meno mylėtoja“; Rimas Boruta – Lietuvos dziudo čempionas, Dalės meilužis; Audronė Bolytė – gabi matematikos studentė, įsimylėjusi Tomą; Dainius Pirkelis, Justo Pirkelio sūnus, apkūnus, drovus vaikinas, įsimylėjęs Jolantą Kairytę, su kuria jam vis nepavyksta suartėti. Kiti personažai: Justas Pirkelis, Dainiaus tėvas, „valdžios vyras“, rašantis traktatą „Valdžios vyro minutės“, kuris magiškai virsta į traktatą „Kova su tarakonais bei kitais liaudies priešais“, vedęs laumę Leokadiją, persekojančią Dainių; Jolanta Kairytė, Dainiaus meilė (Justas Pirkelis yra jos šeimos priešas, būtent jo įsakymu Jolantos šeima buvo išvežta į Sibirą); Papa Dokas – fizikos fakulteto profesorius, „slogintojas“, „mirusios fizikos“ atsovas, norintis vesti patrauklią fakulteto bufetininkę Raimondą; Alfredas Žičkus, apsukrus fizikos studentas, ir Žygimantas Bobelis – „dvimetris Brodo „kapeikautojas“ – du „gangsteriai“, pavogę iš fizikos fakulteto seifą; Birutė – „gangsterių“ meilužė, jaučianti nuolatinį potraukį mylėtis; Bebas – be galo savimi pasitikintis ir patenkintas vaikinas; Vytautas Kelertas, Tomo tėvas, buvęs žiaurus miesto partsekretorius, kuris nusižudė, ir jo šmėkla persekioja Tomą. Dauguma šių personažų yra nelaimingi, nejaučia gyvenimo pilnatvės. Tomui Kelertui nepakeliamai slogi totalitarinė sistema. Nejausdamas gyvenimo prasmės, jis nusprendžia nusižudyti. Tuomet pasirodo jo keistasis kaimynas Nikodemas Kliačka, „didysis lenkiškojo Vilniaus filosofas“, pasiskelbęs esąs Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris.

Antroje romano dalyje „Bakneriada“ pateikiamas Baknerio mokymas, kuris pakeis personažų gyvenimus beprasmiškoje tarybinėje sistemoje. Šios dalies ašis – sovietinės armijos ir visos sistemos šaržas. Pagrindiniams personažams (Tomui, Alfredui, Dainiui, Vovočkai) tenka atlikti karinę tarnybą. Bakneris įkuria Vilniaus laisvės armiją iš dviejų asmenų – Baknerio ir Tomo ir eina išlaisvinti Dainiaus, kuris “įkalintas” savo namuose. Ištraukia iš kalėjimo Alfredą, pareiškia Tomui, kad armija yra „tobuliausia žmonių bendrija“ ir nereikia jos bijoti. Nuobodžią tarnystę armijoje Bakneris paverčia linksmu nuotykiu, įkuria „slaptąjį armijos organą“ – treilerį su iš užsienio atvežtomis gėrybėmis ir beprotiškomis linksmybėmis, travestuodamas „tarybines“ moralines normas.

Anot Baknerio teorijos apie Tarybų valdžios bei armijos prigimtį, jos yra „tarppasaulinio chuliganizmo reliktas“, kuriuo siekiama, kad žmonių „pasaulis nesivystytų normaliai“. Anot jo, pakanka laikytis visų santvarkos normų, kad ji pati savaime sugriūtų. Viena svarbiausių minčių, kurias Bakneris nori įpiršti herojams, yra ta, kad šis pasaulis – tai balaganas, besilaikantis ant tuštumos, ir kad žmogus pats turi jam suteikti prasmę, nes pačiame pasaulyje prasmės nėra. Taip pat šioje dalyje Bakneris išsako mintį, kuri tampa itin svarbi paskutinėje romano dalyje: žmogus gali tapti tikru žmogumi tik tuomet, kai „surinks“ save visą, nes šiaip jo dalys yra išbarstytos po įvairias vietas.

Baknerio mokymo veikiamas Tomas Kelertas pradeda visai kitaip suvokti Vilnių, kuris nustoja būti priešiškas, rūstus, slogus, piktas, tragiškas miestas, kaip varnas „išlesantis“ žmonių smegenis, ir tampa svajingas, draugiškas, savas. Visgi dažniausiai šiame romane miestas yra vaizduojamas kaip žmogaus individualybei priešiškos totalitarinės struktūros atspindys (Bakneris išskiria tokius „Vilniaus santvarkos“ elementus kaip balaganas, marazmas, kanukizmas). Antroji dalis baigiasi herojų grįžimu į „normalų“ pasaulį ir Baknerio išvykimu į Eldoradą.

Trečiojoje romano dalyje „Didžioji bendrija“ herojai „nubunda iš bakneriškų sapnų“, tačiau jų gyvenime įvyksta esminiai pasikeitimai. Svarbiausias pasikeitimas yra tas, kad jie pamažu praranda atskirumo jausmą, tiesiogine prasme tampa vienu kūnu ir siela. Taip atsiranda keistas personažas Daljodronė – Dalės, Audronės, Jolantos susivienijimo rezultatas. Tomas žiūrėdamas į vieną iš jų tarsi iš karto mato visas tris ir skaito jų trijų mintis. Tokiu pat būdu susivienija Tomas ir Dainius, tapdami Toniu Daimu. Vilniaus elegesys su personažais pasikeičia. Jeigu žmonės mato Tomą Dainių, ar Dalę, Audronę, Jolantą kaip tris atskirus asmenis, tai Vilnius priima juos kaip vienius. Susivienijimo ir išsilaisvinimo iš „marazmatinės“ Vilniaus santvarkos kulminacija tampa studentų šokis Vilniaus senamiesčio gatvėse.

Visus personažus Tomas suvokia kaip vieno orkestro dalį, nors orkestras apibyrėjęs – išvažiuoja Fredis, Raimonda su Kučinskiu įstoja į naują sektą, Žygimantas Bobelis ir Justas Pirkelis atsiduria beprotnamyje, Izia išvažiuoja. Tomas galiausiai nustoja jaustis kaip Tomas ir tampa visais iš karto. Šią metamorfozę jis suvokia kaip didįjį Vilniaus stebuklą. Galiausiai herojus pavirsta į juodą varną, pažįstantį visas slaptąsias Vilniaus vietas, pakyla virš miesto ir išskrenda į tolį, „genamas nepražudomo laisvės jausmo“.