„Tomas Kelertas pamaži užgimė iš šlykščių Vilniaus įsčių, iš varganų savo minčių kloakos. Šitas miestas yra varnas, jis kaukši snapu, norėdamas išlesti tavo smegenis. Visų smegenis“ (6).
„Tomą galutinai perėmė baimė: nevalia nieko rašyti, netgi visiškų nesąmonių. Vilnius gali viską panaudoti piktam. Galima tiktai mąstyti – visiškai slapčia, niekam neišsiduodant“ (8).
„Pterodaktilis Papa Doka […] buvo ypatingų įgaliojimų Vilniaus pasiuntinys, dvokiantis Vilniaus archangelas, grobė sparnais visus, kurie troško ištrūkti į laisvę, ženklino jų kaktas nuodingais syvais“ (12).
„Vilniuje neegzistuoja visatos pradai. Šito miesto būtis griauna visas teorijas: ir graikų materialistų, ir kinų daosų, ir chasidų. Šito miesto pasaulis sudarytas visai kitaip, čia ir pradai kitokie: mėšlas, smarvė ir beribė, slogi lietuviška negalia. Jokia ugnis čia nerusena, tad ir tu negali būti liepsna. Tavo pirminiai pradai šaukiasi laisvės reikštis, bet Vilniaus visata lamdo ir darko net pačius pradus. Esi pasmerktas ne tik nuo laikų pradžios, bet ir iš pačių gelmių. Tiesa, yra dar vienas Vilniaus pradas – alkoholis“ (41).
„Deja, negali pritapti prie vieningos lietuviškos dvasios, nes tokios dvasios nėra. Jos dar niekas nesukūrė. Jos netgi niekas nesugalvojo. Visi mes esame bedvasiai desperatai. Šitam krašte susikryžiavo pernelyg daug svetimų dvasių, kad būtų pakakę vietos savajai. Vilnius – tai bedvasis desperatų miestas. Čia visi paversti padarais, kokiais niekam nederėtų būti“ (46).
„Goslus Vilniaus vakaras gobė jį [Dainių] drėgnais delnais. Miestas nenorėjo tapti jo draugu, buvo pasipūtęs ir atkarus. Visą Dainiaus gyvenimą, nuo pat vaikystės, Vilnius nesileido su juo į draugystes. […] Šitą miestą reikėjo nubausti, jį derėjo sunaikinti – jei ne fiziškai, tai bent dvasiškai“ (55).
„O tu ko limpi prie žydo? Dar viena Vilniaus paslaptis: tavo vienintelis draugas yra žydas“ (53).
„Beje, Vilniuje galimi galimi neregėti ir neuosti gamtos reiškiniai. Tai paslaptingas ir nesuprantamas miestas. Jo neperprasi per dvejus metus. Neperprasi jo ir per penkerius metus“ (62).
„Kodėl jie šitaip padarė? Kodėl padalino pasaulį į dvi dalis, normalią ir nenormalią? Ir taip padalino, kad kalinys jaustumeisi ne tik tu, likęs trūnyti Vilniuje, kad kalinys jaustųsi ir Izia – galės važinėti visur, bet negalės aplankyti savo Vilniaus. Juk Izia irgi turi savo Vilnių. Kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus“ (63).
“Vilnius yra juodvarnių karalija. Vilnius – dar nesusiformavęs, dar beveik neatsiradęs miestas. Tu, Tomai, tu ir kiti, visi jūs esat skirti įspėti, koks bus šitas neapsisprendęs miestas. Nuo jūsų priklauso, ar jis galutinai virs tarybine atmatų duobe, ar tikru pasaulio miestu. Nuo jūsų ir nuo paslaptingų Vilniaus kranklių“ (91).
“Vilnius buvo slaptasis jos [Dalės] mokytojas, kaip tik jis išmokė ją gyventi keletą lygiagrečių gyvenimų, nes pats šitaip egzistavo. Kis irgi negyveno vieno aiškaus gyvenimo, jo širdis irgi buvo subyrėjusi į kelis ar net keliolika gabalų, ir kiekvienas kūrėsi savo atskirą pasaulį“ (111).
„[Jolantai] stigo natūralaus žmogiško blogumo, slaptasis vidaus organas skatino vien pasyvų, pavojingą Vilniaus pasaulyje gerumą. […] Jolanta Kairytė troško būti blogesnė. […] Blogi žmonės kur kas geriau jautėsi Vilniaus pasaulyje, jie daugiau pasiekdavo, beveik visada nugalėdavo“ (155-156).
„Izia klaikiai bijojo, kad normaliam pasauly nepajėgs gyventi.[…] Kad normaliam pasauly subyrės į gabalus, nieko neveiks, vien ilgėsis nykių Vilniaus nesąmonių, prie kurių taip priprato. Nesijautė dėl to kaltas, kaltino tik Vilnių. Stengėsi niekinti liekančius čia, bet slapčia jautė, kad jie už jį viršesni. […]. Vilnius nieko nepaisė, jis ir toliau šaipėsi iš Izios“ (203).
„Iš toli Izia neįžiūrėjo jos [Dalės] veido, tik laibą grakštų kūną kaip nekenčiamo mylimo Vilniaus ženklą, paskutinįjį antspaudą and paskutiniausiojo dokumento, reiškiančio amžiną persiskyrimą“ (205).
„ – Žmogaus gyvenimas nepriklauso nuo jokių santvarkų. Net nuo pačios svarbiausios santvarkos – Vilniaus santvarkos. – Yra ir tokia? – Dar ir kaip! Vilniaus santvarka labai svarbi Visatos struktūrai. Bet čia viskas aišku. Dabar balagano santvarka, paskui bus marazmo santvarka, dar vėliau kanukų, paskum dar kokių bezdukų. Bet visos jos sykiu sudėjus negalės pakeisti Vilniaus šerdies. Ne ant jų laikosi pasaulis“ (228).
„Nykusis Vilniaus pasaulis yra senių ir vidutinybių pasaulis“ (238).
„Tomas ūmai panoro susibrolauti su Vilniumi, paklausti jo patarimo. […]. Su Vilniumi brolautis buvo sunku, Vilnius buvo milžiniškas juodvarnis geležiniu snapu, nelinkęs į jokias brolystes“ (241).
„Siela nelemtame Vilniaus mieste buvo retenybė“ (246).
„Tačiau šiandien viršum kapo tesklandė džiazas. Vovočka žinojo, kad Riauba dažnai džiazuodavo. […]. Jis manėsi gerai pažįstąs Vilniaus gatves, bent jau senąją miesto dalį. Bet nelauktai pasijuto atsidūręs nežinia kur. […]. Aplinkui stūksojo pilkšvi aprūkę namai. Jie buvo beveidžiai, visai ne tokie, kaip Vilniaus namai. […]. Lentelė su gatvės pavadinimu čia nebuvo prikalta prie sienos, o stirksojo ant metalinio stulpelio. Ant lentelės buvo parašyta: Oak st. Kryžmai pritvirtinta lentelė rodė skersinę gatvę ir skelbė: Larabee st. […] Karštis buvo nežmoniškas. Vovočka Gercmanas pagaliau realiai suvokė, kad įkliuvo į spąstus. Angliškos iškabos ant raudonų plytinių namų ir zujantys gatve automobiliai nepaliko jokių abejonių. […]. Ūmai pajuto, kad myli Vilnių, gal net labiau už gimtąjį Piterį. […]. Riauba atvedė jį į šitą labirintą, Riauba turėjo ir išvesti atgal.[…] Vovočkos akių kampučiuose išsisunkė ašaros. Čia buvo Vilnius, priešais jį stūksojo purvinas Gajaus gatvės namas, kur anksčiau gyveno Tomas“ (273).
„Tai Vilniaus pokštai, pikti Vilniaus kerai, nejučia pamanė. Vilniaus varnas yra didysis tarpininkas. Jis jungia ir vienija ne tik reiškinius ar pradus, bet ir žmones“ (296).
„Tas daugialypumas nedraskė ir neskaldė jo, kaip sykis teikė pilnatvės jausmą, buvo stebuklinga būti visais ir viskuom susyk, tai buvo bevardis Vilniaus stebuklas. Būtent Vilniaus ir tik Vilniaus […]“ (369).