Stilistine prasme Czesławo Miłoszo ir Avromo Sutzkeverio poezija skiriasi taip pat akivaizdžiai kaip ir jų biografijos, tačiau tematiškai rašytojų lyrinius pasaulius vienija per konkrečios vietovės istoriją pateikiama subjektyvi realybė. Nė vienas jų neslepia savo gyvenimo patirties ir nebando iš realybės pasitraukti į utopinį vizijų pasaulį. Miłoszo ir Sutzkeverio biografijos jiems patiems praverčia kaip chronotopų rinkiniai, kuriuose sujungiamos ir atskiriamos konkrečių erdvėlaikių kolektyvinės reikšmės ir visuomeninės vertybės. Kiekvienas poetas savo poetinį pasaulį kuria jam pažįstamoje literatūrinių ir ideologinių tradicijų aplinkoje. Krikščionybės eschatologija (rojus–nuopolis–apokalipsė–sugrąžintasis rojus), lenkų romantizmo jausmingumas ir neoklasikinė forma tampa Miłoszo literatūrinės vizijos filosofiniu ir kultūriniu pagrindu, o Sutzkeverio poetinės refleksijos apie asmens ir kolektyvinį tautos likimą remiasi katastrofos pakeista žydų istorija. Vis dėlto būtų neteisinga pernelyg supaprastinti ir apibendrinti šiuos du poetinius pasaulius tik pagal jų dalinę sąsają su konkrečiomis filosofinėmis ir meninėmis pasaulio sampratomis. Kiekvienas iš šių poetinių pasaulių remiasi ir kitomis kultūrinėmis ir metafizinėmis tradicijomis: Miłoszas, pavyzdžiui, pasitelkia Kabalą ir vietos žydų pasakojimus, o Sutzkeverio kuriamus vaizdinius pagyvina lenkų romantizmas ir rusų simbolizmas. Todėl, nors abu poetai atskleidžia visų pirma kolektyvinius reikšmių ir vertybių parametrus, jie taip pat jiems suteikia ir naujų dimensijų. Galiausiai rašytojai sukuria išskirtinai asmeniškas, mitines ir eschatologines erdvėlaikio sampratas, kurios iš esmės keičia egzistuojantį kolektyvinį kultūrinio pasaulio suvokimą.
Abiejuose poetiniuose pasauliuose Vilnius tampa ta riba, kurioje prieštaravimai tarp matomo, įsivaizduojamo ir patiriamo erdvėlaikio skatina iš naujo įvertinti ankstesnius miesto naratyvus. Abiejų poetų susidūrimai su Vilniumi formuoja ne tik jų poeziją, bet veikia ir jų filosofinį požiūrį į gyvenimą. Miłoszui Vilnius yra normalaus gyvenimo vieta, o Sutzkeveriui, atvirkščiai, gyvenimo anomalumo. Remdamiesi savo gyvenimo patirtimi ir metafizinėmis interpretacijomis, abu rašytojai vaizduoja skirtingą erdvinį miesto charakterį, tačiau, nepaisant skirtingų biografijų, abi poetinės Vilniaus vizijos tampa ta alegorine vieta, kurioje susijungia tapatybė ir kitybė, euforija ir baimė, grožis ir griuvėsiai, rojus ir pragaras.
Miłoszui Vilnius yra amžino laikinumo ir erdvinės įvairovės vieta. Vilniuje jis bando atsikratyti savo chronotopinės tapatybės ir įsilieti į pokalbį su miesto praeitimi. Meistriškai, iš smulkiausių architektūros ir kraštovaizdžio detalių, literatūrinių ir archyvinių įrašų, istorinių pasakojimų ir asmeninių prisiminimų, rašytojas kuria poetinę miesto topografiją. Miłoszo reginių tikrumą patvirtina jo protas, o miesto vaizdą jis perteikia per savo paties atsiminimų prizmę, chromatiškai skleisdamas praeities vientisumą. Tamsa viską nuslopina, suvienodina, tad Miłoszo regai ypač svarbi šviesa, leidžianti pamatyti ir detaliai aprašyti miestą, kurį rašytojas įamžina lyg judanti kamera, aprašo tik tai, kas matoma esant šviesai.
Sutzkeverio poezijoje Vilnius pateikiamas kaip laiko ir erdvės kalėjimas, vieta, kur tragiška karo patirtis užgožia ankstesnius vietos tęstinumo pojūčius. Atviros Vilniaus teritorijos Sutzkeveriui reiškia pažeidžiamumą ir galimą mirtį, mat vienintelės saugesnės geto vietos buvo kanalizacija ir slėptuvės. Todėl tik dusinanti rūsio tamsa, o ne gaivus gatvės šviesumas, prasisunkia pro poetinį Sutzkeverio miesto vaizdą. Savo poezijoje poetas atidengia nematyto ir negirdėto požeminio miestovaizdžio sluoksnius, kur šviesa neša mirtį, o bažnyčios varpų gausmas skelbia prakeiksmą. Dar svarbiau yra tai, kad Sutzkeveris miestą junta ne per garsą ar balsą, bet per smurtą, kurį patyrė jo paties kūnas ir protas. Miłoszo poezijoje miestas yra įtvirtintamas asmeniniuose erdvės ir laiko rėmuose, o Sutzkeverio poezija kitokia: joje Vilnius keičiasi drauge su poetu, miesto suirimas siejamas su poeto pasirodymu.
Abejose poetinėse vaizduotėse Vilnius atsiduria šalia poetų asmeninio gyvenimo kelio. Šis miestas – tai biografinių atvykimų ir išvykimų, intymumo ir atitolimo vieta. Vis dėlto, du skirtingi poetiniai miesto portretai apibūdina Vilnių ne tik pagal skirtingas poetų biografijas, bet ir pagal skirtingas kolektyvines istorijas bei istorinį miesto erdvės supratimą. Dėl šios priežasties šių dviejų poetinių miesto portretų sugretinimas vaizduoja Vilnių kaip besivaržančių istorijų miestą, kuriame įvairūs etniniai, kultūriniai, religiniai ir ideologiniai aspektai kuria skirtingą asmeninę vietovės patirtį.