Jurgis Kunčinas

„Tūla“


Vilniaus erdvė romane

Tūloje itin nuosekliai remiamasi miesto topografija – minimi ir aprašomi infrastruktūros, kultūros objektai, privačios erdvės. Svarbiausios pasakojimo teritorijos yra Užupis ir Senamiestis. Į Jeruzalės mikrorajoną herojus patenka atsitiktinai, Antakalnyje aplanko netikėtai sutiktą bičiulį ir buvusią žmoną. Atsitiktinumo dėka, lydėdamas girtą estę, atsiranda ir Markučiuose. Romaninio Vilniaus riba eina per Jeruzalę, Minsko plentą, Filaretų gatvės galą bei aspirantų bendrabutį Gedimino prospekto gale.

Tūloje nemažai topografinių objektų, atliekančių „atsitiktinės vietos“ funkciją, kuri konkretizuoja herojaus buvimo vietą, bet neturi ypatingos simbolinės prasmės. Tai yra skiriamasis Kunčino Vilniaus bruožas, jeigu jį lyginsime su Gavelio Vilniumi. Tarkim, eidamas Užupiu žemyn pas Tūlą, herojus konkretizuoja savo judėjimo kryptį, patikslindamas, jog eina pro „šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves“ (7). Kita vertus, kad ir atsitiktiniai, šių objektų seka atkuria savotišką Užupio aurą, kai kurie jų yra išlikę iki šiol. Ypatingą reikšmę pasakojimui turi tiltai per Vilnelę, jungiantys Užupį su „žemynu“.

Romane privilegijuojamos marginalinės miesto infrastruktūros vietos: kapinės, beprotnamis, kalėjimas. Į Bernardinų kapines herojai eina pasivaikščioti. Kaip šikšnosparnis skrisdamas pas Tūlą, pasakotojas mini Drugelių kapines, apskritai, daugiau literatūrinę, nei realią Vilniaus vietą, sutinkamą taip pat Jurgos Ivanauskaitės kūryboje. Psichiatrinėje ligoninėje ir jos aplinkiniuose miškuose herojus jaučiasi “kaip namie”. Net kalėjimu tapęs vienuolynas tampa jo laikinais namais. Ypač mėgiamos pasakotojo vietos yra kavinės ir restoranai: „Alumnato kiemas“, „Bačka“, „Rotonda“, „Neringa“, „Daina“, „Parodų rūmų kavinukė“. Bohemiškas Vilnius sudaro priešpriešą valdžios institucijoms, kurios romane funkcionuoja kaip atsitiktinės, – „saugumiečių namai“ Užupyje bei Vidaus reikalų ministerija prie Katedros aikštės.

Svarbus vaidmuo Tūloje tenka gamtos objektams: Neriai, Vilnelei, Bekešo kalnui, Olandų gatvės miškams. Vilnelė yra natūrali geografinė riba, atskirianti Užupį nuo miesto ir sustiprindama jo atskirumo ir savitumo požymį. Vilnelė turi ir simbolinę funkciją – herojus ketina išmaudyti Tūlą jos vandenyse, kad ji taptų švari. Neris siejama su mirtimi: keltininkas pavadinamas Charonu, keliančiu mirusiųjų sielas per Stikso upę. Vakaro žaros aprašymas virš Bekešo kalno simbolizuoja gresiančią nelaimę ir tragišką meilės atomazgą. Markučių, Belmonto, Šeškinės kalvų miškai yra panoramų, matomų iš įvairių Vilniaus taškų, dalis. Miškai – tradicinis Vilniaus poetikos elementas.

Kitas tradicinis Vilniaus poetikos elementas, plačiai naudojamas Kunčino tekste, yra bažnyčios. Kaip pažymi Violeta Davoliūtė (1), jos yra susijusios su vertikaliu erdvės poetikos elementu ir su pačia Tūla, priverčia herojų pakelti akis ir matyti “aukštesnes vertybes“. Ne mažiau svarbios Kunčino Vilniaus poetikai yra ir panoramos. Romane jų yra kelios. Reikšmingiausios atsiveria pasakotojui pro Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolo ovalinius langus. Miesto panoramų grožis susijęs su subjekto laisvės problematika.

Romane detaliai apršyti keturi maršrutai, kurie susiję su Tūla, ir veda į Užupį, taip dar labiau pabrėžiant jo išskirtinę reikšmę romano geografijoje. Vienas maršrutas aprašo pasakotojo kelią iš beprotnamio Vasaros gatvėje iki Tūlos namų per Olandų, Filaretų, Polocko gatves. Antras maršrutas prasideda „Ryto“ gastronome, atveda iki „Parodų rūmų“ kavinukės, kur pasakotojas pirmą kartą pamato Tūlą, ir toliau tęsiasi per Rotušės aikštę, žemyn Dižiąja gatve, Biliūno gatve (dabartine Šv. Mykolo g.) iki Tūlos namų Užupyje. Trečias maršrutas prasideda Olandų laidojimo rūmuose, užsuka į Jeruzalę, grįžta prie „Ryto“ parduotuvės, tęsiasi palei upę iki „Rotondos“ kavinės Pilies kalno papėdėje, kur sutinka Tūlą. Šis maršrutas susijungia su ketvirtuoju, kuriuo herojai plaukia garlaiviu iki Valakampių paplūdimio, po to atgal iki prieplaukos prie Mokslų Akademijos bibliotekos, eina per Katedros aikštę, Šiltadaržių gatvę iki Bernardinų bažnyčios ir nuveda į Užupį ant Vilnelės kranto.

Taigi Tūloje Vilniaus esmė tapatinama su margu Užupio pasauliu, o gausios ir įvairios topografinės detalės atkuria vėlyvojo sovietmečio „neoficiozinio“ socialinio paveikslo margumą ir nevienalyčių „pogrindinių“ srovių tėkmę.

 

Kitos romano erdvės

Romano veiksmas Lietuvoje rutuliojamas ne tik Vilniuje, bet ir Antrajame mieste (Kaune), Klaipėdoje bei Pagudėje. Į Klaipėdą herojus važiuoja, kad „kuo toliau nuo Antrojo miesto“ (89), ir ten apsistoja pas savo draugę. Ypatingo prasminio svorio šis miestas neturi. Detaliau vaizduojamas Kaunas: „Kad ir nemėgau jo – gero tono požymis net išsičiustijusių protmaišių terpėje – turėjau čia galybę pažįstamų, netgi bičiulių“; „Palydėjau tave iki funikulieriaus, pasikėlėm drauge. […]. Atsisukau į slėnyje dunksantį padrėkusį Antrąjį miestą, nusileidau tuo pačiu funikulieriumi žemyn ir čia pat pasipainiojusioje kavinukėje susiverčiau į šaltus vidurius stiklinę pigios skaidriosios. […] Tada […] nuvažiavau į Šančius, susiradau savo mielą bičiulį […]. […] užsukau netgi į muziejų ir parodą, išpūtęs akis stebėjau, kaip minia gruzinų, suklupus ir ašarodama, klausosi varpais skambinamos „Suliko“ – Antrajame mieste visuomet galėdavai išvysti tai, ko nepamatysi niekur kitur! […] mindamas Centrinio pašto linkui […] kaktomuša susidūriau su tokia Erna[…]“ (86-87).

Už Lietuvos ribų romano veiksmas rutuliojasi Baltarusijoje ir Ukrainoje. Herojus nukeliauja į Krymą, lankosi Feodosijoje ir greta jos esančioje Abrikosovkoje. Atgal į Lietuvą herojus grįžta per Simferopolį, Dnepropetrovską, Zaporožę, Smelą, Kijevą. Pasakotojas pabrėžia pastarųjų miestų dydį, svetimumą žmogui, vadina juos monstrais. „Tikriausiai nieko nėra siaubingesnio už milijoninius miestus šiltuose kraštuose. […] ten milijoninius miestus reikėtų tiesiog uždaryti, žmones evakuoti į kokias stanicas […]. Ne, sunku net įsivaizduoti ką nors nykesnio už milijoninį miestą – nususintą šutros, apneštą dulkėm, alkaną, piktą, atžarų keleiviui! Gal kam nors čia ir gera gyventi, bet netgi Dnepro platybė man pasirodė klaiki – jo pakrantėse – lagūnose ir limanuose […] – ant surūdijusių polių saulėje kaito dar baisiau surūdijusios vaiduokliškos skardinės būdos – […]. Neužmatoma galybė tų pašiūrių, jos atrodė panašios į apleistas kapines ant vandens, į mirusiųjų miestą – niūrų nepaisant žilpinančios saulės…“ (127). Šitie miestai-monstrai yra geografinė opozicija jaukiam mažam Vilniui, kuriam būdingos kreivos, netikėtos linijos, vaizdingi kontrastai, gamtos ir civilizacijos dermė. Ukrainoje netgi gamta (Dnepras) yra slogi, priešiška žmogui. Ukrainos miestų „industrinis“ monstriškumas yra kur kas svarbesnė priešprieša “pastoraliniam” Vilniui, nei pastarojo opozicija Kaunui.

Tekste yra minima Černigovo stotis, kuri herojaus apmąstymuose tampa sovietinės imperijos galios viena apraiškų: „Visos tos stotys – puikiausia natūra siabo filmams. Iš lauko bonios – vien Černigovo vokzalas ko vertas! – viduje vis tie patys muromecai, šiškinai bei surikovai…o ką jau kalbėti apie keleivius! Visos stotys buvo gerte persigėrusios mastika ir šlapimu – kvapai kiaurai persmelkę mūrus, betoną, net granitą ir metalą… iš tolo atpažįstamas imperinės didybės kvapas … ot Moskvy, do samych, do okrain… Nuo Pacifiko iki užgrobto Kenigsbergo…“ (141). Vilnius, kurį vaizduoja Kunčinas Tūloje, neturi „imperinio“ atspalvio, dėl ko herojus, nepaisant jo marginalinės padėties, o galbūt dėl jos, jaučiasi jame ganėtinai laisvas, vis pabėgdamas nuo „socialistinės statybos“.
Romane pominimi ir miestai, kurie neturi ypatingos reikšmės siužeto raidai: Brestas, Kapčiamiestis, Sudvajai, iš kurių herojus rašo laiškus Tūlai (156). Minimi Zalscburgas, Gardinas, Krosna susiję su herojaus giminės šaknimis (32), tuo tarpu Čikagoje ir Niujorke gyvena herojaus pusbroliai Zigmas ir Florijonas (10-11).

 

1. Violeta Davoliūtė, “Miestas dviejuose romanuose: Jurgio Kunčino Tūla ir Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris”, Kultūros barai 8/9, 1999, p. 59–63; Davoliūtė, Violeta, The City and the Cityscape in Two Lithuanian Novels: Jurgis Kunčinas Tūla and Ričardas Gavelis Vilniaus Pokeris, Volume 44, No.3 – Fall 1998.