Jurgis Kunčinas

„Tūla“


„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, […] baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestietiškus urvus, kai debesis kybo jau visai arti – viršum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, – kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, – nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?“ (5).
„Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį, patikliai amsint senamisesčio šunims, kai kertu vaiduoklišką Olandų gatvės magistralę ir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, – visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jų seniausiai nebėr… kas sakė, kad nebėr? Savo pėdomis patižusiame sniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave […] ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės… „ (6-7).

„Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju […]. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu“ (9).

„Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą […] man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man“ (17).

„Kurių galų aš vėl atsibasčiau į Užupį, kurį tam tikra prasme galėčiau paveldėti? Kad rasčiau įvairiausių dingsčių pateisinti klaidžiojimus po kiemus, kapines, šlaitus, pusrūsius ir užkaborius? Gal čia iš tikrųjų slypi manojo dvasinio paveldo dalis?“ (25).

„Kaip dažnai mane erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šitą amžinąjį miestą – netikiu nei protingais […] išvedžiojimais, nei širdingais dūsavimais, ir, žinoma, esu neteisus – ar man spręsti apie žmonių jausmus mūrui, landšaftui, topografijai, anam slėniui ir šitam gatvės įlinkiui? Bet kam, jeigu ne man? […] Ne, jie visi, tie pareiškėjai, savaip mėgsta miestą, baisisi klaikiais nusikaltimais, purkštauja dėl netvarkos, niršta dėl nepatogumų, tikrai nenorėtų niekur kitur gyventi ir mirti, tik čia. Bet ar myli? Aš nei ką smerkiu, nei gėdiju […]. Mano koziriai irgi gana menki – nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. Užtat pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta“ (28).

„Štai kad ir tas vienuolynas Malūnų gatvėje tarp trijų tiltų. Tarp cerkvės ir pulko bažnyčių. Tas – anapus Vilnelės, jau Užupyje, tarsi kitoje, beveik nepriklausomoje valstybėje, – upelė ne tik natūrali gamtinė siena, bet ir įtakos sferų riba. Štai galerija, durys, už kurių gyveno mano motina, kai ją lankė būsimasis mano tėvas […] Aš gal ir nebenorėčiau čia gyventi. Tūlos namas su absida kur kas erdvesnis. Bet į šitą vietą mane traukė jau tada, kai aš dar ničnieko nežinojau nei apie karo metus, nei apie Pavyzdinę mokyklą. Tiksliau, buvau šį tą girdėjęs, bet nenujaučiau tikrųjų adresų. Dabar bent žinau, ko čia nejučia atklystu, iškrypęs iš kokio miestiško savo maršruto, apsimesdamas, kad einu paprasčiausiai paslampinėti palei upę […]. Tūla, štai kas. […]. Bet jeigu viso to ir nebūtų buvę, aš, tikriausiai, vis tiek rasčiau dingtį čia ateiti… Ir ne vien dėl to, kad čia gyveno motina… teta… dėdė stalius… jų vaikai… Ne, aš lankau ne kapus, šis kvartalas puikiausiai mena dar gyvus ir sveikus žmones – nusižengę jie visi būtų pakaltinami… mena Herbertą ir Valentiną, Aurelitą su mažąja Eva, netgi Heleną Bžostovską ir Pulkiniką iš Baltojo skersgatvio – kvailą kaip griežtis dimisijos karvedį – bei jo malonią ‘suprūgą’, Pulkininkienę“ (29).

„Kai jiedu [kareivis su moterimi po Bekešo bokšteliu] pradingo, aš stačiom akim žvelgiau į suodžiais apkritusį miestą, aptrauktą tinklais, pristatytą radarų, draudžiamųjų ženklų, užkardų ir visokiausių kliūčių, nualintą liūdno gyvenimo, bet vis tiek besotį, alkaną, godų ir žiaurų miestą, ir jau suvokiau: esu pasmerktas likti čia netgi virtęs šikšnosparniu, kurio arba nekenčia, bijo, arba visai o visai nepažįsta! Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą, nuolatos saugotis ne tik žmonių , bet ir tų pačių šikšnosparnių, tikrųjų“ (40).

Samprotavimai apie valkatavimą „įvairiose geografinėse platumose“. „O aš? Suku ratą po rato tame pačiame padrėkusiame, nuvarvėjusiame, suodžiais apkritusiame mieste… ratas po rato…“ (62).

„Betoninis tiltelis, vienuolynas, vandens apsaugos sargybos būstinė netoli Malūnų gatvės – visas šis kvartaliukas amžinai įsirėžęs ne tik mano atmintyje, bet ir Kamarausko akvarelėse, miesto topografiniuose ir kariniuose planuose, prominentų memuaruose […]“ (68).

„Ir šit: dar kartą savo akimis įsitikinau, kad Vilnius, nors ir gerokai nutolęs nuo Baltijos, turi didelį pranašumą ir prieš išdidžias pajūrių sostines, ir prieš gigantiškus, tamsiai pilkus, lygumuose iki begalybės nusidriekusius miestus […]. Reljefas, kartais net stulbinantis aukščių skirtumas tai lemia. Žinoma, teoriškai aš ir anksčiau žinojau, kad per tuopų pūkais nusėtą Liepkalnį išsikapsčius į Minsko plento pradžią, iškart atsiduri aukščiau švento Jono varpinės, o ji, žinia, ne iš žemųjų. Bet tikrai niekad nesitikėjau, kad užsigulus Girtuoklių kalėjimo penktojo aukšto palangę […] man atsivers tikrai nepakartojamas, netikėtas sostinės vaizdas – spindinti panorama iš nelaisvės: sus senamiesčiu pirmajam plane ir smaragdinėm Šeškinės kalvom bene ketvirtajame. Vaizdo platybių netemdė net kaimynystėje esantis Griežtojo kalėjimo kiemas“ (108).

„Kol neišvydau tos panoramos pro klubo langą, bent aš niekur nė neįstengiau bėgti. […]. Bet praėjo pusmetis, pro pusnis pasruvo upokšniai, tuopos Rasų gatvėje išbrinko ir užkvipo, net vienintelis medelis Zonoje – skurdi kalnapušė šalia buvusios Vilniaus Kapitulos rūmo – ėmė leisti naujus ūglius. Tada, vieną saulėtą priešpietę užsukęs į klubą, aš ir pakėliau juodą akliną užuolaidą – […] ir apstulbau: nutviekstas auksu, kažkur toli ir arti, spindėjo, kibirkščiavo ir tyliai zvimbė dar belapis, bet jau pumpuruojantis Vilnius. Parėmiau krumpliais smakrą ir įsikibau akimis į taip naujai sušvitusius bokštus, karnizus, erkerius, į kaminus ir vos įžiūrimas vėtrunges“ (110-111).

„Nekūriau jokių perspektyvinių planų [sėdėdamas kalėjime] net pats sau – kol neišvydau spinduliuojančio miesto lovio su tamsiai raudonais Bernardinais – jie stūksojo kaip stūksoję […]. Tavo namų, Tūla, nesimatė iš ten, ilgoji vienuolyno irgi, – juos užstojo kiti mūrai […]. Tik nujaučiau juos visai netoli liūdint – regėdavau juk storąjį ąžuolą šalia vandenvietės ir dengtojo tiltelio […]“ (112).

„Dar vieną panoramą atradau ilgainiui – ji vėrėsi iš galinio koridoriaus lango – melzgani Belmonto miškai su menkom trobelėm pagiry, tolimo Markučių kalvos, o pirmam plane – senas depas su metrinėm raidėm pačiam viršuje: „Slava KPSS! O mano bibliotekos langai žvelgė dar į kitą pusę – į Liepkalnį, į Rasas, į tykias Vitebsko ir Gervėčių gatveles… į kažkur žemai dusliai dunksinčią gelžkelio sankasą – dienąnakt ji dundėjo, irgi keldama ilgesį … kam artimiausios stotelės, kam Tolimųjų Rytų ar Vidurinės Azijos, nelygu svajoklio temperamentas…“ (114-115).

„O gal užrašus apie Tūlą taip užbaigti? …štai aš ir vėlei pro teberestauruojamus Bernardinus, per nukritusius klevų ir tuopų lapus, asfaltu ir klinkeriu nuo Prečistos pusės ateinu prie namo su apsida, atsistoju ant vieno kurio tiltelio […] rūkau ir žvelgiu į drėgnus namus anapus upelės – į ilgąjį vienuolyną, kur gyveno teta Lydija ir pusbroliai amerikiečiai, kur 1945 metų rudenį, vos grįžęs iš sugiruato Reicho, beldėsi mano tėvas, žvelgiu į vos besilaikančius sandėliukus, į vis dar neužraustą duobę su vandentiekio likučiais ir patikiu, kad tikrai esu regimais ir neregimaisryšiais susaistytas ir su anuo krantu, ir su pakibusiu virš Bekešo bokšto debesiu, ir su dar labiau išsikerojusia varnalėšų plantacija. Tas ryšys kinta, o drauge ir glaudėja […]. Žinau, kad dar dažnai čia ateisiu, teks. Nenorom turiu prisipažinti, kad šioje traukoje esama ir šiokios tokios mistikos, ir įsikalbėto fatumo, ir gal net išvirkštinio snobizmo – matot, koks aš. Kaip yra – taip, tai jau mano teritorija, paženklinta valkatiškom pėdom, apsiusentais kaip šuns medeliais, įtvirtinta įvykiais, lūžiais, kojų ir galvos traumom, smūgiais į paširdžius ir spyriais į šonkaulius… Tad šie užrašai galėtų būti tik tarsi dokumentinis mano pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios…“ (189-190).