Alfredas Döblinas – vokiečių romanistas, eseistas ir vienas talentingiausių vokiečių ekspresionizmo atstovų gimė 1878 metais Ščecine, Vakarų Pamario vaivadijoje, o augo Silezijos vaivadijos sostinėje Vroclave bei Berlyne, Prūsijoje. Studijavo mediciną ir dirbo psichiatru Berlyno darbininkų kvartale šalia Aleksandro aikštės. Kai 1933-aisiais į valdžią atėjo naciai, dėl savo žydiškos kilmės ir socialistinių pažiūrų Döblinui teko palikti Vokietiją ir išvykti į Prancūziją. Iš ten, 1940 m. jis pasitraukė į JAV, kur 1941-aisiais tapo Romos kataliku. Į Vokietiją Döblinas grįžo 1945-aisiais, pasibaigus karui, tačiau šeštojo dešimtmečio pradžioje vėl persikėlė į Paryžių. Rašytojas mirė 1957 m. Vakarų Vokietijoje. Döblinas labiausiai išgarsėjo savo romanu „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1929).
Döblinas gimė asimiliuotoje, kultūriškai prisitaikiusioje Vokietijos žydų šeimoje, kurios religinis ryšys su judaizmu pasireikšdavo tik švenčiant svarbiausias žydiškas šventes. Nors rašytojas augo puikiai suvokdamas savo kilmę, žydų kultūra, hebrajų (ir jidiš) kalba bei literatūra nedarė jam didelės įtakos. 1948 m. knygoje apie savo tremtį Antrojo pasaulinio karo metu, jis aprašo savo žydišką praeitį kaip nereikšmingą: „Namuose Ščecine man buvo sakyta, kad mano tėvai žydų kilmės ir kad esame žydų šeima. Tai buvo vienintelis mano pastebėtas šeimos ryšys su judaizmu. Mano tėvai šventė dvi šventes: Naujuosius ir Jom Kipurą“. Döblinas lankė vokišką mokyklą, kur antisemitizmas pasireikšdavo „kaip natūralus dalykas“. Ši patirtis, jo manymu, niekuo nesiskyrė nuo to, ką patirdavo kiti jo bendraklasiai, „kuriems namuose, kaip ir man, buvo sakomi tie patys dalykai“.
Jaunojo Döblino jo žydiška kilmė nedomino: „Per tas retas religines paskaitas išmokau šiek tiek hebrajų kalbos, bet tik pagrindus. Kodėl be lotynų, graikų ir prancūzų kalbų mane turėtų dominti dar ir hebrajų kalba? Ypač, jei aš niekada nepritariau tokiam lingvistiniam mokymuisi? Kai šalia turėjau „Iliadą“ ir „Odisėją“, „Poetinę Edą“, „Nibelungų giesmę“ bei „Gudruną“, mane mažai domino ankstyvoji seniai po pasaulį išsibarsčiusių ir išsiskirsčiusių izraelitų istorija”. Dar silpnesnį ryšį jis jautė su tuometine žydų religine sistema. Mokykloje „ judaizmo pamokos buvo neaiškios, dažniau laisvai pasirenkamos… Kalbant apie mokymus, tikrus religinius mokymus, skaičiau ir jų klausiausi, tačiau jie man atrodė ir tebeatrodo paviršutiniški. Jie man nedaro jokio emocinio poveikio. Nejutau jokio ryšio“.
Tiek profesionalus, tiek kūrybinis gyvenimas nekeitė rašytojo nuomonės apie jo žydišką kilmę ir judaizmą, tad socialiniu, politiniu, kultūriniu ar dvasiniu Vokietijos žydų gyvenimu jis pernelyg nesidomėjo iki pat XX a. ankstyvojo trečiojo dešimtmečio. Žydų politika, o ypač nacionalinės žydų ateities klausimas, kurį sprendė Vokietijos sionistų lyderiai, rašytoją pradėjo labiau dominti tik po to, kai „pirmoje XX a. pusėje, rytinėje Berlyno dalyje, Goleniuvo gatvėje ir jos apylinkėse, prasidėjo į pogromus panašūs veiksmai“. Pogromą primenantis žydų gyvenamos miesto dalies puolimas „prasidėjo pusiau sukarintoje to meto aplinkoje, kai dar tik pradėjo formuotis nacizmas“. Iškart po šių įvykių Döblinas įsitraukė į Berlyno sionistų organizuotą diskusijų grupę, bandžiusią padidinti žydiškos kilmės Vokietijos intelektualų susidomėjimą žydų nacionaline politika. „Po vienos tokios diskusijos, – kaip prisiminė Döblinas, – pas mane į namus užsuko vienas asmuo ir bandė įtikinti apsilankyti Palestinoje. Tai man pasirodė keista. Jo pastangos įtikinti mane veikė visiškai kitaip. Tikrai nesutikau vykti į Palestiną, tačiau supratau, kad apie žydus noriu žinoti daugiau. Suvokiau visai jų nepažįstantis. Negalėjau žydais vadinti savo pažįstamų, nors jie patys save taip vadindavo. Savo įsitikinimais ir kalba jie buvo ne žydai, o greičiau tik išnykusių savo protėvių pėdsakas. Šie žydai jau nuo labai senų laikų asimiliavosi su aplinka. Tad savęs ir kitų paklausiau: „Kur gyvena tikri žydai?“ Man buvo atsakyta: „Lenkijoje““.
Döblinas į Lenkiją išvyko intelektualiai tam nepasiruošęs, tad nežinojo, ko tikėtis. Prieš kelionę ir jos metu jis specialiai vengė bet kokių mokslinių faktų apie šalį. Kaip jis pats sarkastiškai yra sakęs, jis tik „pervertė“ kelias knygas apie lenkų literatūrą ir jos žydus, o „labai atidžiai perskaitė“ tik vieną knygą – B. Guttmano „Tage in Hellas“ (liet. „Dienos Graikijoje“). Taip pat jis „nei skaitė, nei pervertė nacionalinėse Berlyno, Varšuvos, Krakuvos ar Lvovo bibliotekose esančių knygų“. Po šios spontaniškos kelionės keli jo straipsniai pasirodė įvairiuose 1925-ųjų literatūrinio žurnalo „Die Neue Rundschau“ numeriuose, kur nuo 1919 metų Döblinas publikavo daugumą savo kūrinių. Šis žurnalas greičiausiai ir finansavo Döblino kelionę į Lenkiją. Vėliau rašytojas kelis iš tų straipsnių surinko ir, įterpęs dar keletą svarbių savo kūrinių, 1926 metais išleido įspūdžių Lenkijoje knygą, labai tinkamai pavadintą „Reise in Polen“ (liet. „Kelionė į Lenkiją“).
Bibliografija:
Alfred Döblin, Destiny’s Journey, trans. Edgar Passler, New York: Parragon House, 1992.