Avromas Sutzkeveris ir Czesławas Miłoszas priklauso tai pačiai kartai: Miłoszas gimė 1911 m. Šetenių kaime, centrinėje Lietuvoje, o Sutzkeveris – 1913 m. Smurgainyse (šiandieninėje Baltarusijoje). Nuo pat jaunystės abu poetai susidurdavo su vietos multietnine aplinka, daug keliavo ir ilgą laiko gyveno atskirai nuo tėvų. Apie savo vaikystę Miłoszas rašė atsižvelgdamas į XX a. įvykusius pokyčius: „Nuo pat ankstyvos vaikystės, upės, miestai ir kraštovaizdžiai mano gyvenime keitėsi gana greitai… Toks stabilumo trūkumas, pasąmoninis visa ko laikinumo suvokimas, mano nuomone, negali nepaveikti mūsų tolimesnio mąstymo. Turbūt todėl taip lengvai buvo žiūrėta į valdžią ir politines sistemas. Istorija tapo nepastovi, nes buvo sulyginta su nuolatiniu klaidžiojimu.“ Šios sąlygos suformavo abiejų poetų ankstyvą tapatybės, tremties ir istorijos suvokimą. Tačiau svarbiau yra tai, jog šis benamystės ir buvimo be vietos pojūtis augo ne tik viduje, bet ir išorėje. Erdvėlaikis, kuriame gimė ir vaikystę praleido šie poetai, ne tik praėjo, bet ir išsisklaidė po istorijos metraščius. Šiandien Lenkijos-Lietuvos Šeteniai ir žydų Smurgainys nebeegzistuoja, taip pat nedaug teliko ir iš to miesto, kuriame susitinka Sutzkeverio ir Miłoszo biografijos, atsiminimai ir vaizduotė.
1915 m. Avromo Sutzkeverio šeima, kaip ir daugelis kitų vakariniame Rusijos imperijos pasienyje gyvenusių žydų šeimų, dėl įtarimų rėmus vokiečius caro valdžios buvo ištremta į Sibirą. Omske, prie Irtyšiau upės, Sutzkeveris praleido ankstyvąją savo vaikystę ir rinko pirmuosius savo prisiminimus apie pasaulį. Sibire šeima ištvėrė politinio nestabilumo metus, karus, badą ir ligų protrūkius (Omske mirė Sutzkeverio tėvas). 1920 metais, atslūgus Rusijos pilietiniam karui, Sutzkeverio šeima grįžo į savo gimtinę ir įsikūrė Vilniuje, varganame Šnipiškių rajone. Sutzkeverio motina, mažo miestelio rabino dukra, buvo pamaldi moteris, tad, kai Avromas dėl savo ligotumo negalėjo lankyti ješivos, nusamdė jam asmeninį rabiną, mokiusį jį hebrajų kalbos ir Talmudo. Vėliau Sutzkeveris lankė lenkų ir žydų vidurinę mokyklą, kur praplėte savo lingvistinį ir kultūrinį pasaulio supratimą toliau žydiškojo Vilniaus ribų.
Nors Sutzkeveriui litvakų jidiš buvo mame-loshn, arba gimtoji kalba, jis užaugo skaitydamas lenkų romantikų kūrinius bei šiek tiek XIX a. rusų literatūros. Jis niekada nelankė jidiš mokyklos ir nežinojo jidiš poezijos, tačiau būdamas trylikos pats pradėjo rašyti poeziją jidiš kalba (pirmieji jo poetiniai bandymai vyko hebrajų kalba). Sutzkeveris netrukus atrado M. Strašuno biblioteką ir žydų mokslinių tyrimų institutą, kur išsamiai studijavo jidiš kalbą ir literatūrą. Taip pat Vilniaus universitete jis lankė kelis lenkų ir rusų literatūros kursus. Sutzkeveris savo poeziją pradėjo publikuoti vietos jidiš laikraštyje, taip pat kelias poemas publikavo Niujorko jidiš literatūriniame žurnale. Prieš pat karą jo pirmoji knyga buvo išleista Varšuvoje. Nors Sutzkeveriui įtaką darė modernus menas ir jis buvo įsitraukęs į vietos jidiš modernistų grupės „Jaunasis Vilnius“ veiklą, jo nedomino šio judėjimo kairiųjų pažiūrių pobūdžio socialiniai tikslai. Jo poezijos temos ir vaizdiniai labai asmeniški. Vis dėlto, antroji jo knyga, pavadinimu „Valdiks“ (liet. „Miškas“), kuri buvo išleista 1940-aisiais (tuo neilgai trukusiu laikotarpiu, kai Vilnius vėl priklausė Lietuvai), yra laikoma vienu geriausiu jidiš modernizmo pavyzdžių ir galbūt paskutiniąja Europoje prieš holokaustą išleista jidiš poezijos knyga.
Pirmosiomis nacių įsiveržimo į Sovietų Sąjungą dienomis Sutzkeveris nesėkmingai mėgino pabėgti iš vokiečių okupuoto Vilniaus. Bėgant iš miesto jį užklupo sparčiai artėjanti vokiečių armija, tad jam teko apsisukti ir grįžti į miestą. 1941 metų vasarą jis praleido slėpdamasis nuo vokiečių ir lietuvių operatyvinių grupių nedidelėje patalpoje po motinos buto stogu. 1941 m. rugsėjo 5 d. jis buvo sulaikytas lietuvių ginkluotojų pajėgų, kurios išsivežė jį į artimiausią mišką nušauti. Miške jis buvo priverstas išsikasti savo paties kapą, tačiau lietuviai šovė jam virš galvos ir nuvežė į naujai įkurtą Vilniaus getą. Dvejus metus Sutzkeverio aplinką sudarė vos šešios siauros senamiesčio geto gatvės. Čia jis neteko savo motinos, o po metų vokiečiai nunuodijo jo naujagimį. Vėliau Sutzkeveris aktyviai dalyvavo retų žydų knygų ir rankraščių kontrabandoje, kuri į getą patekdavo iš žydų mokslinio instituto, Strašuno bibliotekos ir sinagogų. Taip knygos buvo apsaugotos nuo išsiuntimo į Vokietiją. Taip pat jis įsitraukė ir į Jungtinės partizanų organizacijos (F.P.O.), ginkluotos geto kovotojų grupės, veiklą. 1943 m. kartu su žmona pabėgo iš geto ir prisijungė prie sovietinių partizanų Baltarusijoje. Vėliau išvyko į Maskvą, kur sovietinio politinio elito ir žiniasklaidos buvo sutiktas kaip poetas-holokausto liudininkas.
Į Vilnių jis sugrįžo 1944 m. liepą. Kartu su kitais žydų partizanais įkūrė Vilniaus žydų muziejų, tapusiu išlikusiųjų po holokausto žydų susitikimų vieta bei žydų kultūros ir archyvų lobių saugojimo centru. Kaip dauguma išlikusiųjų po holokausto, Sutzkeveris paliko Vilnių ir 1947 m. nelegaliai pasiekė Palestiną. Po trijų metų muziejus buvo uždarytas, NKVD viską konfiskavo dėl kaltinimų platinant sionistų propagandą. Niurnbergo tribunolo metu Sutzkeveris sovietų buvo išrinktas kaip Vilniaus ir Lietuvos žydų sunaikinimo liudininkas. Skirtingai nei dauguma Izraelio žydų rašytojų, rašiusiųjų hebrajų – oficialia Izraelio kalba, jis ir toliau poeziją bei prozą rašė jidiš kalba. Sutzkeveris niekada nebesugrįžo į „išžudytą miestą“. Poetas 2010 metais mirė Tel Avive.