Projektas “Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“
Literatūros geografija
Literatūros geografija (vokiškoje tradicijoje: literatūros topografija) domisi rašymu ir skaitymu, paremtu geografinėmis žiniomis, koncepcijomis ir teorijomis, kurios vienaip ar kitaip atspindi ir aiškina žmogaus ryšį su gamtine aplinka ir fizine erdve. Nuo įprastų kūrinio erdvės tyrimų literatūros geografija skiriasi sąmoningu posūkiu link realios fizinės erdvės, kuris, iš tikrųjų, pasirodė esąs posūkiu prie supratimo, kad “objektyvi” geografinė erdvė egzistuoja anapus mūsų supratimo, o tai, su kuo susiduriame savo kasdienių praktikų lauke, yra įvairios erdvės reprezentacijos: miestai, peizažai, šalys, regionai, kontinentai.
Literatūros geografijos sritis apima, pirmiausia, kelionių literatūrą, nes didele dalimi geografiniai literatūros interesai nuo pat Antikos buvo susiję su naujų žemių, vėliau – Naujojo pasaulio atradimu ir užkariavimu, kelionėmis į Šventąją žemę, šventų vietų lankymu, o taip pat – prekyba. Baigiantis XVIII a. kelionių aprašymai, keliautojų laiškai ir dienoraščiai, o taip pat ir tokio žanro kaip sentimentali kelionė kūriniai, atkurdami kelionių maršrutus ir matytus vaizdus, kartu buvo ir subjektyvumo raiškos priemonė, o peizažų aprašymai tapo kalba, naudojama aptarti estetikos, filosofijos ir moralės temoms. Moderniųjų imperijų geopolitinius projektus reflektavusi XIX a. literatūra atvėrė dvi naujas literatūros geografijos sritis – miestą su jo bodleriškuoju bastūnu (flâneur) bei Orientą – egzotišką kolonijų pasaulį. XX a. literatūros geografija atspindėjo karo, tremties, egzodo patirtis, taip pat – įsibėgėjusį miesto gyvenimą. Dabarties literatūroje ryškėja globalaus pasaulio, emigracijos ir šiuolaikinio megapolio geografinės refleksijos.
Margos geografinės vaizduotės apraiškos literatūroje inspiravo tokias naujas literatūros tyrimo kryptis kaip ekokritika, geopoetika, imagologija, miesto teksto studijos, geokritika. Skirtingi pavadinimai nurodo į skirtingas mokyklas ir tikslus: ekokritika žvelgia į literatūros tekstus aplinkosaugos aspektu, geopoetika kuria filosofines prielaidas sugrįžimui prie betarpiško ryšio su Žeme, imagologija tiria tautų ir šalių įvaizdžius, miesto teksto studijose pasirenkamas realus miestas ir kaupiamas bei analizuojamas su tuo miestu susijęs literatūros tekstų korpusas. Paskutiniuoju dešimtmečiu literatūros geografijoje dominuojanti geokritika išsišakoja į mokyklas – prancūzų-italų ir amerikeičių. Jų teorinės nuostatos išdėstytos knygose: Bertrand Westphal, Géocritique: Réel, Fiction, Espace (2007, vertimas į anglų k. 2011) bei Robert T. Tally Jr., Spaciality (2013). Geokritika erdvės reprezentacijų literatūroje tyrimą laiko būdu analizuoti ir suprasti sudėtingus šiuolaikinio pasaulio reiškinius. Geokritika laikosi principinės nuostatos, kad visos erdvės reprezentacijos turi savo referentus gyvenamajame pasaulyje ir kad jos atspindi esminį erdvės heterogeniškumą bei transgresyvumą, reiškiantį tiek vietos, tiek su ja susijusios tapatybės nepastovumą ir takumą. Prancūzai, Atiduodami duoklę urbanistikai, turėjusiai lemiamos įtakos šios krypties tyrimams, geokritikai daugiausia dėmesio skiria vienų ar kitų miestų literatūrai, kurios intertekstualią visumą laiko miesto reprezentacijų pasekme tiek pat, kiek ir priežastimi. Amerikiečiai geokritiką sieja su mapping praktika, kurią, pirmiausia, reikia suprasti metaforiškai : rašytojų pasakojimai vienaip ar kitaip žymi – žemėlapiuoja erdvę. Literatūros tyrėjai turi išskaityti šių mentalinių žemėlapių prasmes ir susieti jas su gyvenamuoju pasauliu.
Literatūroskartografija atsišakojonuoliteratūrosgeografijosirbuvoinicijuotakaipbūdas įrodytiartimą literatūrosirgeografijosryšį. Literatūros žemėlapių idėja priklauso Franco Moretti ir buvo išdėstyta jo knygoje Europos romano atlasas (The Atlas of the European Novel: 1800–1900, London: Verso, 1998). Knyga pateisina savo pavadinimą: žemėlapių joje daug, jie naudojami kaip literatūros tyrimo, o vėliau ir šio tyrimo rezultatų pateikimo priemonė. Moretti žemėlapiai, viena vertus, žymi fikcinės erdvės topografiją, pavyzdžiui, romano herojų gimimo, siužeto raidos, pasakojimo komplikacijų, herojų sąjungos ir pan. vietas. Kita vertus, jie atspindi tai, ką galėtume pavadinti literatūros lauko geografija: pačios literatūros sklaidą – bibliotekų, spaustuvių, knygynų, skaitytojų draugijų ir pan. išsidėstymą erdvėje.
Sekantis žingsnis literatūros kartografavimo raidoje buvo žengtas, atsiradus skaitmeninei kartografijai. Skaitmeninė kartografija remiasi geografine informacine sistema (GIS), numanančia informacijos kaupimą ir sisteminimą surišant ją su fizinės erdvės koordinatėmis, o literatūros kartografavimo atveju – kūrinių geografinių duomenų žymėjimą skaitmeniniuose žemėlapiuose. Šiuo metu, mūsų žiniomis, yra atlikti arba vykdomi 5 literatūros GIS projektai. Pirmieji buvo atliekami siekiant tikslo patikrinti pačios GIS efektyvumą literatūros tyrimams, vėliau pradėta domėtis skirtingos informacijos vizualizavimo būdais ir galimybėmis. Tokie būtų žemiau išvardinti projektai:
Galima išskirti atskirą miesto žemėlapių grupę:
Projektas “Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai”
Projektas “Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai” remiasi prielaida, kad literatūros geografija tiesia tiltus tarp vidinės teksto erdvės ir išorinio pasaulio, o žemėlapiai gali – bent iš dalies – šiuos ryšius tarp teksto ir pasaulio išryškinti. Žemėlapiai buvo sumanyti kaip literatūros ir kartografijos sąveikos eksperimentas, natūraliai išsirutuliojęs iš literatūros geografijos tyrimų ir siekiantis išsiaiškinti, ką ir kaip efektyviai toks interdisciplininis projektas gali duoti literatūros skaitymui, kūrinio erdvės suvokimui ir įsivaizdavimui, analizei ir interpretacijai, o taip pat – literatūros tyrimų pristatymui ir populiarinimui.
Kartografinė projekto dalis apima kelis paskirus literatūros geografijos tyrimus ir trijų tipų literatūrinių žemėlapių sukūrimą:
Biografinių žemėlapių modelis buvo išbandytas tiriant XIX a. pirmos pusės rusų literatūros geografiją. Pagal jį buvo sukurti šie žemėlapiai:
Didelių teritorijų biografinių žemėlapių pagrindu pradėtas kurti ir žemėlapis “Lietuva pasaulyje”.
Vilniaus literatūros žemėlapiai
Nepaisant to, kad pati idėja žemėlapiuoti literatūros tekstų Vilnių kilo iš poreikio miesto literatūros kartografavimo būdu kompensuoti jau nutilusio ir nutolusio kitakalbio Vilniaus praradimą, kurti žemėlapius pradėjome nuo XX a. pabaigos lietuvių prozos. Tokį pasirinkimą lėmė būtinybė susikurti literatūros kartografavimo metodiką, kuriai reikia kūrinių su dideliu topografinės medžiagos kiekiu. Kita vertus, kartografuojant Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino ir Antano Ramono tekstus paaiškėjo ne tik žemėlapių metodikos principai, bet ir ta aplinkybė, kad ne tik žydiškas ar lenkiškas Vilnius yra nugrimzdęs į praeitį: Vilnius dingsta kiekvieną kartą, kai užsimerkia į jį žvelgusios akys ir nutyla maršrutus dėlioję žingsniai. O šio dingusio Vilniaus žemėlapiai pradeda funkcionuoti kaip miesto ir jo žmonių istorijos archyvas.
Literatūros žemėlapiuose žymima geografinė kūrinio informacija: vietos, objektai, maršrutai, panoramos. Jie skirstomi pagal funkciją, žymimą tam tikra žvaigždutės spalva: veiksmo vieta (raudona), stebėjimo objektas (geltona), įsivaizduojamas objektas/vieta (mėlyna), atsitiktinė vieta (violetinė). Žvaigždutės dydis nurodo vietos svarbą: mažos, vidutinės ar didelės svarbos. Objektai skirstomi pagal tipą: pvz., upė, parkas, bažnyčia, butas, parduotuvė, rajonas. Ši tipologija apibendrinama skirtimis tarp gamtos (upė, kalvos), kultūros (bažnyčios, paminklai), infrastruktūros (gatvės, kavinės) ir privačios erdvės (personažų butai). Atskirai išskiriamos tokios objektų grupės kaip maršrutai, panoramos, žvilgsnio maršrutai. Pastarieji reprezentuoja romanų herojų mentalinius žemėlapius. Kai kūrinyje minimos konkrečios emocijos (liūdesys, džiaugsmas), jos pažymimos, tačiau teksto kuriamos skaitytojo nuotaikos neinterpretuojamos ir nežymimos. Atskirai pažymima objekto būsena – jis yra ar jau nebeegzistuoja. Žemėlapio legendą galima matyti pasirinkus “peržiūrėti didesnį” kūrinio žemėlapį. Kita informacija pateikiama lentelėje, kuri pasirodo paspaudus pažymėtą tašką, liniją ar teritoriją.
Ateityje, sukaupus didesnį kiekį kartografuotos literatūros, bus galima atlikti kartografinę Vilniaus literatūros analizę. Visi minėti geografinės vietos aspektai (funkcija, tipas, svarba) yra tokios analizės pjūviai. Tarkim, pasirinkus kūrinių apžvalgą pagal vietos funkciją, galime matyti, kokių autorių ir kokie tekstai naudoja vieną ar kitą vietą kaip veiksmo vietą, kurios vietos yra tiktai įsivaizduojamos, kaip istoriškai migruoja siužetai miesto erdvėje ir pan. Lyginant atskirų autorių Vilniaus teritorijas, bus galima matyti, su kuriomis vietomis sukibęs jų miesto pasakojimas, kokios istorijos įrašytos vienose ir kitose vietose. Taip pat bus galima sluoksniuoti skirtingų kūrinių žemėlapius, iš kurių dėliosis vienas bendras Vilniaus literatūros žemėlapis. Žemėlapiai galės funkcionuoti ir kaip miesto tekstų katalogas, kuriame būtų galima atlikti literatūros kūrinių paiešką pagal Vilniaus gatves, aikštes, tiltus, namus, bažnyčias, parkus ir netgi pavienius medžius.
Vilniaus literatūros žemėlapis nebūtų pasirodęs, jeigu nebūtume sutikę šaunių skaitmeninės kartografijos specialistų – prof. dr. Giedrės Beconytės ir dr. Andriaus Balčiūno, kurie susidomėjo mūsų literatūriniais geografiniais eksperimentais, entuziastingai palaikė pačią vaizduotės kartografavimo idėją ir sukūrė technines sąlygas jai įgyvendinti.
Projekto komanda
Dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė (vadovė), inga.vidugiryte@flf.vu.lt
Dr. Laimonas Briedis, lbriedis@hotmail.com
Dr. Taisija Laukkonėn, ajisiat@gmail.com
Dr. Julija Snežko, Julija444@yahoo.com