1570 m. Antverpene Abrahamas Ortelijus išleido pasaulio žemėlapių atlasą, kuriam davė išraiškingą, to meto filosofinę pasaulio sampratą atspindintį pavadinimą – Pasaulio teatras (Theatrum Orbis Terrarum). Paveikslus primenantys Ortelijaus žemėlapiai, laikomi moderniosios kartografijos pradžia, buvo Šekspyro dramaturgijos amžininkai, trimis dešimtmečiais aplenkę jo teatro, pavadinto Gaubliu (The Globe Theatre) statybą. Atlasas-teatras ir teatras-gaublys – kiekvienas savaip bylojo apie tai, kad “visas pasaulis – scena, o vyrai ir moterys – tiktai aktoriai.”
Modernybės pradžią paženklinęs literatūros ir kartografijos kontrapunktas įkvepia Vilniaus literatūros žemėlapių kūrėjus – baroko miestui tinka barokinė pasaulio vizija. Nebegirdime visų Vilniaus literatūros polifonijos balsų, kalbančių mums svetimomis, pamirštomis kalbomis; skaidydami jos audinį skirtingų kultūrų pagrindu, prarandame autentišką Vilniaus literatūros orkestruotę. Tačiau negalėdami girdėti, galime pabandyti įsivaizduoti. Vilniaus literatūros žemėlapiai – tai literatūros pasaulio teatras, kuriame personažų lūpomis kalba margos miesto patirtys. Mums atrodo, kad atpažinus savo dabarties miestą kitų gyvenimų, kitų pasakojimų ir kitų kalbų scenoje, galime jame atsekti nutilusių žingsnių maršrutus, pamatyti miestą tokį, kokį jį matė jau mirusios akys, išgirsti Vilnių, atsiliepiantį į svetimą balsą.